Kai studijuoti užsienyje pasiryžęs aštuoniolikametis Medianas Tiba iš Damasko atvyko į Vilnių, dairėsi, ar miestas panašus į tą, kurį matė internete esančiose nuotraukose.
Sirijos sostinėje Damaske mokyklą ką tik baigusiam jaunuoliui tai buvo pirmoji kelionė į Europą ir visiškai naujo gyvenimo pradžia, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Sostinė“.
Praleidęs Vilniuje penkerius metus jis laisvai kalba lietuviškai ir vaikšto susitikti su darbdaviais. Nors iš arabų kalbos verčiantis 23 metų jaunuolis Vilniuje beveik neturi konkurentų, jis ieškosi darbo ir pagal specialybę – nori dirbti programuotoju.
– Kaip nusprendėte studijuoti Lietuvoje? – „Sostinė“ pasiteiravo Vilniaus universiteto Informatikos fakulteto studento iš Sirijos.
– Mokykloje nieko nebuvau girdėjęs apie Lietuvą. Net nežinojau, kad yra tokia šalis. Internete pradėjau ieškoti informacijos apie studijas užsienyje.
Paskaičiau apie Lietuvą ir man labai patiko, peržiūrėjau nuotraukas, pasirodė gražu ir tvarkinga. Be to, studijuoti Lietuvoje neatrodė taip brangu kaip Vakarų Europoje.
– Koks buvo įspūdis? Juk tai buvo pirmas kartas Europoje?
– Viskas buvo labai panašu, kaip įsivaizdavau ir skaičiau internete. Mane nustebino tik keletas dalykų. Vienas jų – autobusus ir troleibusus vairuojančios moterys. Neįsivaizdavau, kad moterys gali dirbti tokį darbą.
Didelio kultūrinio šoko nebuvo. Kaip gyvena žmonės Europoje, žinojau iš interneto ir televizijos.
– Turbūt buvote vienintelis studentas iš Sirijos?
– Pirmuosius metus Vilniaus universitete mokiausi vien užsieniečių grupėje, bet iš Sirijos daugiau nebuvo nė vieno studento. Dabar jų yra daugiau.
Šiuo metu nuomojamės butą kartu su vyresniu pažįstamu iš Sirijos, kuris universitete dėsto arabų kalbą. Jis čia taip pat buvo atvykęs studijuoti ir liko.
Stengiuosi daugiau bendrauti su lietuviais studentais. Jie labai skiriasi nuo Rytų šalių gyventojų, bet tai, kaip jie bendrauja, man patinka. Turiu labai daug draugų lietuvių.
– Kaip įpratote prie Lietuvos klimato?
– Šiemet bus jau penkta žiema. Nelengva, bet žmogus įpranta prie visko. Pirmą kartą mačiau tiek daug sniego. Kartais snigdavo ir Sirijoje, bet gatvėse sniego niekada nebūdavo, jis iš karto ištirpdavo.
Bandžiau išmokti slidinėti, bet nepavyko. Mokiausi čiuožti pačiūžomis. Buvo labai sunku, bet išmokau.
– Galima sakyti, kad studijuoti į Lietuvą išvykote pačiu laiku, nes Sirijoje prasidėjo neramumai.
– Taip, bet aš seniai įsivaizdavau, kad Sirijoje kada nors įvyks revoliucija ir padėtis bus tokia, kokia yra dabar.
Politiniai neramumai vyksta daugumoje arabų šalių, kurių gyventojams nusibodo diktatūra.
– O dabar galėtumėte grįžti namo?
– Teoriškai. Turėčiau skristi į Libaną, o iš ten į Siriją keliauti autobusu arba automobiliu. Tačiau išsiruošęs į tokią kelionę grįžti atgal čia turbūt nebegalėčiau.
Sirijoje privaloma karinė tarnyba, o aš nesu jos atlikęs. Šiuo metu šalyje vyksta pilietinis karas, ir mane tikriausiai suimtų. Todėl grįžti nelabai noriu.
– Ko labiausiai ilgitės?
– Turbūt tėvų, nes iš namų į Lietuvą išvažiavau būdamas aštuoniolikos metų. Sirijoje liko dvi vyresnės seserys ir brolis. Norėčiau, kad tėvai atvažiuotų į Lietuvą, bet dabar sudėtinga gauti vizas. Apskritai šiuo metu iš Sirijos sunku kur nors išvažiuoti.
Kad gaučiau Lietuvos vizą, turėjau pirmiausia nuvykti į Egiptą, nes ten įsikūrusi Lietuvos ambasada. Lėktuvu teko skristi tris valandas.
Dar pasiilgtu įprasto maisto.
– Ką veikiate Vilniuje laisvalaikiu?
– Dažnai lankausi koncertuose, kultūros renginiuose. Lietuvoje vasara labai trumpa, visi skuba rengti švenčių ir festivalių, todėl renginių daug.
Man patinka plaukioti, bet Vilniuje nėra atvirų baseinų. Kartą buvome nuvažiavę prie ežero miesto pakraštyje, bet pasirodė labai nešvaru. Trumpai pasimaudėme ir išvykome.
Geriausia plaukioti Trakų ežeruose. Būtų dar geriau prie jūros, bet Lietuvos pajūryje dar nesu buvęs. Gal kelioms dienoms spėsiu nuvažiuoti šią vasarą.
– Kas nepatinka Lietuvoje?
– Nepatinka, kad kai kurie užsieniečiai čia vis dar patiria diskriminaciją.
Patiriu nepatogumų ieškodamas darbo. Ne dėl to, kad darbdaviai nenori užsieniečių, bet dėl to, jog ne Europos Sąjungos šalių piliečiams reikia daugybės dokumentų.
Kai pirmą kartą radau darbą, turėjau du mėnesius laukti, kol gavau leidimą dirbti. Jei darbdaviams darbuotojų reikia skubiai, laukti jie neturi laiko. Visi nori žmogų įdarbinti kuo greičiau.
