Šiame rašinyje pabandysime pažvelgti į nuomonę, teigiančią, kad homoseksualumo propaganda Lietuvoje yra tikslinga.
Briuselio politikos įrankis?
„Kalbant apie Lietuvos gėjų lygos renginį Vilniuje, mielieji valdžios žmonės, neužteks jūsų frazės „Jie turi teisę“. Neužteks ir prezidentės atsitvėrimo nuo tautos tylos siena, lyg Lietuva nesuprastų, kad „Baltic Pride“ buvo iš anksto suplanuotas vienas pagrindinių Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai propagandinių renginių“, – antradienį Seime kalbėjo Z.Vaišvila.
Signataras piktinosi, kad „vietiniams ir užsienio veikėjams buvo leista atvirai tyčiotis iš didžiosios tautos dalies, o mūsų policija buvo priversta šį tyčiojimąsi užtikrinti jėga“.
Z.Vaišvila kirto ir Lietuvos gėjų lygos pirmininkui: „ES samdomas V.Simonko taip įsijautė į savo vaidmenį ir nebaudžiamumą, kad demaskavo save prisipažindamas, jog ši jo vadovaujama visuomeninė organizacija neteisėtai užsiima politine veikla. Priežastys paprastos – politinės organizacijos veiklą mūsų įstatymai reglamentuoja daug griežčiau, o pasiekti politinių rezultatų Lietuvoje įprasta politine veikla šie veikėjai bent kol kas neturi jokių galimybių. Todėl Briuselio ir mūsų valdžios remiami jie jautėsi nebaudžiami.“
Jo manymu, V.Simonko nesuvokia, kad yra „tik samdomas valios vykdytojas“, kurio užsakovams vieną dieną gali ir nebeprireikti.
„Šių metų „Baltic Pride“ mūsų žmonėms labai padėjo susivokti, kad homoseksualumas ir jo propaguotojai yra bendros ES politikos įrankis, kuriam pasipriešinti galima tik vienijant jėgas. Būtent tokio – sveiko – tautos požiūrio labiausiai ir bijo šios idėjos užsakovai“, – aiškino Z.Vaišvila.
Anot kalbėtojo, psichologiškai sunkiausia Lietuvos valdžiai bus reaguoti į kvietimą teisiškai įvertinti neteisėtai užsienio ambasadų LGL teikiamą finansinę paramą ir užsienio diplomatų atvirą kišimąsi į Lietuvos vidaus politinį gyvenimą.
„Džiaugiuosi, kad ES ideologų ir jų tarnų homoseksualumo propagandos paskatos tapo tiesmukomis ir vykdomos paskubomis. Tai padeda mūsų žmonėms lengviau susiorientuoti. Niekas neturi teisės be mūsų valios versti mus keisti žmogiškąją prigimtį“, – sakė Z.Vaišvila.
Modelis: blokuoti, nujautrinti ir atversti
Homoseksualizacijos temą neseniai nagrinėjo ir Amerikos lietuvė Audronė Simanonytė. Ji portale alkas.lt publikavo straipsnį pavadinimu „Homoseksualizacijos schema: ką turėtume žinoti?“.
Jos įžvalgos paremtos Marshallo Kirko ir Hunterio Madseno knyga „Po puotos: kaip Amerika nugalės savo baimę ir neapykantą gėjams“.
„Ši knyga netgi vadinama homoseksualizmo biblija, o joje pateikiamas nuoseklus planas, kaip homoseksualizuoti tradicinių pažiūrų visuomenę. Skaitant knygą supranti, kad iš tiesų gėjai viešumoje nieko nedaro šiaip sau. Klystame tie, kurie manome, kad tegu jie sau mitinguoja, nieko tokio – pamitinguos ir nustos. Nenustos. Gėjai dirba pagal formulę: kiek įmanoma stumti homoseksualumą į viešumą, pasistengti nutildyti opoziciją ir galiausiai – pakeisti visuomenę“, – rašė A.Simanonytė.
Homoseksualai naudoja nujautrinimą – nuolatinį visuomenės bombardavimą įvairia su gėjais susijusia informacija – straipsniais, pasirodymais televizijoje, jų reklama.
„Reikia apie save kalbėti tol, kol žmonėms tai nusibos tiek, kad net nustos erzinti. Visada būkite ten, kur kažkas vyksta, būkite matomi“, – A.Simanonytė perteikia knygos autorių patarimus.
Šį informacijos srautą M.Kirkas ir H.Madsenas apibūdina kaip „dušą“. Jei heteroseksualai negalės išjungti dušo, jie bent jau pripras būti šlapi. O tada, kai informacija apie mus sukels ne pyktį, ne susierzinimą, o tik nežymų pečių gūžtelėjimą – homoseksualų kova dėl socialinių teisių bus laimėta.
„Šiandien Amerikoje ši technika naudojama kasdien. Apie gėjus rašoma reikia ar nereikia. Kiekvienas, net menkiausias jų judesys – sureikšminamas. Visiškai neseniai, vienas didžiausių internetinių portalų yahoo.com kelias dienas pirmame puslapyje laikė žinutę, kaip kažkoks mokyklą bebaigiąs abiturientas savo atsisveikinimo kalboje prisipažino, kad jis – gėjus. Tai buvo paprasta mokinio kalba, neapsiplunksnavęs jaunuolis, auditorija jo net rimtai neklausė, tačiau iš to buvo padaryta nacionalinė naujiena“, – savo mintis straipsnyje dėstė A.Simanonytė.
Blogą nuomonę keičia kaltės jausmas
Kita M.Kirko ir H.Madseno strategija – blokavimas arba trukdymas. Jų patarimas homoseksualams – „turime neleisti, kad apie mus (gėjus – Red.) būtų kalbama neigiamai. Bet kokia nuomonė, nepritarianti mūsų gyvenimo būdui, turi būti nutildyta, o jos reiškėjai paskelbti „blogais“ žmonėmis“. Ilgainiui heteroseksualai turi būti įtikinti, kad neigiami jų jausmai homoseksualų atžvilgiu yra ne taisyklė, o išimtis, ir kad taip galvoja tik jie, likusioji visuomenės dalis mąsto priešingai. Taip neigiamus jų jausmus homoseksualų atžvilgiu pakeis kaltės jausmas dėl savo pažiūrų.
Klasikinis blokavimo pavyzdys – rašo A.Simanonytė – „neapykantos kalbos“ sąvokos atsiradimas: „Kodėl sakyti, kad nemėgsti homoseksualų, yra blogai, o, pavyzdžiui, nemėgti lenkų ar rusų – visai nieko?“
Kalbėdami apie tokius savo metodus knygos autoriai prisipažįsta: „Mes siekiame efekto nesiremdami nei faktais, nei logika, nei įrodymais.“
Homoseksualų blokavimo strategija nepripažįsta tolerancijos kitokiai nuomonei. Jei tu ne su mumis, tu – prieš mus.
Sąmokslo teorijos kelia juoką
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė, teisininkė Birutė Sabatauskaitė tokias „gėjų sąmokslo“ ar „invazijos“ teorijas linkusi vertinti kaip laužtomis iš piršto.
„Man atrodo, kad žmonės gali prikurti daug ir įvairių propagandų teorijų. Jeigu žmonės pasisako prieš vieną iš visuomenės grupių ir ją menkina, tai tokius pasisakymus būtų galima vertinti iš teisinės pusės. Tie straipsniai, kurie kalba apie homoseksualizacijos procesą, tik kelia juoką. Straipsnis pilnas stereotipinio seksualinių mažumų vaizdavimo, viską pasakoja žmogus, kuris jiems jaučia neapykantą. Ir tai matosi – pasirenkama menkinanti kalba, įžeidžiantys žodžiai“, – sakė B.Sabatauskaitė.
Žmogaus teisių atstovė pripažino, kad kai kurios mintys gali būti labai įtaigios: „Pavyzdžiui, tai, kad kalbant apie vieną temą, žmonės prie to pripras. Tai nėra išskirtinė homoseksualų, o normali rinkodaros strategija. O „Baltic Pride“ buvo visuomenės supažindinimas su tais dalykais, kurių jie nežinojo.“
Savo nuomonę pareikšti gali visi
„Išgyvename etapą, kai viena iš visuomenės grupių išeina į viešumą ir garsiai reikalauja, kad nori turėti lygiai tokias pačias teises kaip kiti. Žvelgiant istoriškai, buvo moterų, rasiniai judėjimai. Žmonės išsikovojo lygias teises – pavyzdžiui moterys su vyrais. Taip ir čia – natūralus procesas. Todėl nematau jokio dramatiškumo ar homoseksualizacijos. Juk gyvename demokratinėje valstybėje, jeigu kai kuriems žmonės tai nepatinka – tai jie gali neiti ir nežiūrėti“, - sakė H.Mickevičius.
H.Mickevičius sutiko, kad homoseksualų judėjimas turi aiškią kryptį: „Be abejonės tai yra sisteminis veikimas, kai siekiama vieno tikslo – lygių teisių ir visuomenės pripažinimo. Jeigu vienoje valstybėje pasiseka, tai žiūrėkite ir kitoje šalyje žmonės pradeda veikti, padrąsina vieni kitus. Bet vadinti tai sąmokslu ar juokingu terminu homoseksualizacija – tikrai to nėra“.
ŽTSI vadovas atkreipė dėmesį, kad radikaliai skirtingos nuomonės pasakymas – irgi teisė. Jeigu būtų draudžiama, žmogaus teisių gynėjai turėtų suklusti: „Man tos teorijos yra pakankamai juokingos, bet jie turi teisę šitaip kalbėti. O jeigu būtų draudžiama, mes pasisakytume prieš tai. Kiekvienas gali pasisakyti nepopuliariomis temomis, kartais pasakyti ne visai pagrįstus dalykus, neargumentuotus. Tokia yra gyvenimo demokratinėje visuomenėje kaina“.
