Savo įžvalgomis apie mėsinių galvijų ūkio perspektyvas ir iš šio verslo gaunamą pelno grąžą su „Ūkininko patarėju“ dalijasi Kazlų Rūdos savivaldybėje, Jankų seniūnijos Skirkių kaime, mėsinių galvijų bandą auginantis ūkininkas Mindaugas Kerušauskas, teigiantis, kad ūkininkauti pradėjus „nuo nulio“ šios grąžos gali tikėtis ne anksčiau nei po dešimtmečio.
Perspektyva - šeimos ūkis
„Kaimo ateitį matau liūdną. Po penkiasdešimties metų, atvirai sakau, matau tuštumą. Kas liko kaime? Senukai, pusamžiai ūkininkai, žmogeliai, kurių „amatas“ alkoholio gėrimas, ir socialinių pašalpų prašytojai. Pastarųjų auga jau netgi antra karta. Kai tokį žmogų bandai prisikviesti į talką, pirmas klausimas būna, ne ką reikės dirbti, o kiek mokėsi. O tada tėškia argumentą, kad jam dirbti neverta. Geram pagalbininkui mokėčiau tikrai neblogą algą, bet patikimo nerandu. Argi gali prie technikos prileisti žmogų, kuris jau nuo labo ryto atsvyruoja su kvapeliu? Turėjau vieną tokį – jis traktorių laužo, o aš remontuoju“, - pasakoja pašnekovas, dalydamasis savo, kaip darbdavio, patirtimi.
Todėl, M.Kerušausko, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos nario, nuomone, šiandienos sąlygomis perspektyvus yra tik tas ūkis, kuriame išvien darbuojasi vienos giminės ar šeimos nariai. Juolab kad tokiu ūkininkavimo modeliu remiasi ir pažangių Vakarų šalių patirtis.
M.Kerušauskas – diplomuotas agronomas, Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar A. Stulginskio universitetas) absolventas, tačiau, kaip pats sako, žemės dirbėjas pagal profesiją, gyvulininkas - pagal pašaukimą.
Rimtai ūkininkauti apsisprendė 2004-aisiais, o pradėti teko praktiškai nuo nulio, t.y. keturių melžiamų karvių.
„Viskas, ką šiandien turiu, sukurta sunkiu darbu ir sveikatos sąskaita“, - atvirai kalba pašnekovas.
ES parama vos nesužlugdė
Šiandien M.Kerušausko valdos - 37 ha nuosavų ir 40 ha nuomojamų žalienų plotų. Siauros specializacijos kryptį pasirinkęs ūkininkas grūdinių augalų neaugina.
„Deja, nė pėdos žemės nesu paveldėjęs iš tėvų ar senelių ar su išvada apie atkurtą nuosavybę atsikėlęs teisę iš kitur. Visa mano nuosava valda yra tik pirkta iš valstybės. Tuo metu, kai pirkau, hektaras kainavo 2-3 tūkst. Lt. Dabar mūsų apylinkėse hektaro pigiau nei už 10 tūkst. Lt jau nepaimsi. Be abejo, ir tuomet būčiau pirkęs daugiau, bet trūko pinigų. O nuomotas plotas – slidus dalykas. Iš valstybės nuomotis nėra ko, nes viską, ką buvo įmanoma, ūkininkai yra susipirkę. Nuomai likusi tik savininkų žemė“, - pasakoja jis.
Pasak M.Kerušausko, jam šiuo požiūriu pasisekė, nes žemę nuomojasi iš patikimų žmonių, su kuriais yra „sukirtęs“ tvirtai. Nors nuomos kaina, palyginti su kitais šalies regionais, didžiulė – 400 Lt/ha.
„Dažnas savininkas miestietis galvoja, kad žemė – tai aukso maišas, į kurį tik krinta pinigai. Miestietis išnuomodamas nesupranta, kad žemė bus dirbama, kad ji neapaugs kūmais, kad iš usnimis apaugusios dykynės įgis visiškai kitą vertę. Bet jeigu nuomininkas žemę prižiūri atsakingai, joje gulinčiame aukso puode praktiškai nelieka nieko“, - neabejoja pašnekovas. Todėl jo prižiūrimos pievos šiemet ir atseikėjo puikų derlių – žiemai pavyko pasiruošti daugiau nei 100 t labai gero sauso šieno, o likusi žolynų dalis „suėjo“ į siloso ritinius.
M.Kerušauskas šiuo metu vairuoja rusišką traktorių MTZ 82, taip pat turi rusišką presą. Šienapjovė, grėblys ir modernus savaeigis krautuvas – jau vakarietiški. Dėl pastarojo pirkinio, įsigyto pasinaudojus ES parama, ūkininkas teigia per plauką išvengęs bankroto.
„2004-2006 metų laikotarpio ES paramą, skirtą Nitratų direktyvai įgyvendinti, iki šiol vertinu kaip ūkininkų žlugdymo priemonę, nes ši parama buvo visiškai sukausčiusi ūkio finansų srautus ir įstūmė į skolas bankui. Kadangi buvo privalu vykdyti sutarties su NMA sąlygas, negalėjau nei investuoti į gyvulius, nei nusipirkti žemės. Žodžiu, tuo metu teko melstis dviem dievams, o tą žmogui daryti labai sunku“, - neslepia apmaudo M.Kerušauskas, prisimindamas, kad 2004-aisiais ES parama mūsų šalies ūkininkams buvo naujas dalykas ir numatyti visas su sutarties niuansais susijusias vingrybes daugeliui stigo žinių.
„Įsipareigojau pirkti krautuvą, bet nesupratau, kad kartu privalėsiu statyti ir mėšlidę, o Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, tvarkiusi dokumentus, padarė meškos paslaugą to nepaaiškindama. O mėšlidės statybai reikėjo triskart didesnės sumos negu gavau pirkdamas krautuvą. Sutinku, kad mėšlidė naudinga, bet ne tokiomis sąlygomis ją reikėtų statyti. Krautuvo su visu inventoriumi kaina – 140 tūkst. Lt. Paramos gavau 114 tūkst. Lt (paramos suma priklausė nuo laikomų galvijų skaičiaus).
O mėšlidė, atitinkanti ES reikalavimus, tuo metu kainavo 240-400 tūkst. Lt. Mes, ūkininkai, žmonės sąžiningi, todėl nepagalvojame, kad aplinkui tiek daug sukčių. Vienas mūsų apylinkės ūkininkas pinigus sumokėjo, jam firma tokią mėšlidę lyg ir pastatė, o pačią pirmą žiemą ši ėmė ir sugriuvo. O savomis jėgomis statyti nebuvo leidžiama. Todėl pats stačiau ne mėšlidę, bet gilaus kraiko tvartą. Man tai atsiėjo keleriopai pigiau.
Be to, kartu tai yra ir pastogė gyvuliams žiemą. Žodžiu, turiu šešių arų ploto gamybinį pastatą, kuris duoda apčiuopiamos naudos ir kuris kainavo apie 30 tūkst. Lt. Esu suvalkietis, todėl neracionaliai elgtis nemoku“, - šypsosi pašnekovas, skaičiuojantis, kad pasinaudojant ES parama įsigytas savaeigis krautuvas, pridėjus palūkanas bankui, jam atnešė apie 40 tūkst. Lt nuostolių.
Selekcija - kantriųjų hobis
M.Kerušauskas nėra naudojęsis ir jokia valstybės teikta parama mėsiniams galvijams įsigyti. Savarankiškai taip pat neieškojo jų užsienio šalyse. Visa angusų ir mišrūnų banda, vadovaujantis tuomečio Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktoriaus, dabar garbės pirmininko prof. Česlovo Juknos patarimais, suformuota paties ūkininko, kryžminant pienines karves ir veislinius bulius.
„Selekcija yra toks užkrečiantis hobis, kad sykį pradėjęs negali sustoti. Man šio verslu tapusio hobio pradžia buvo sėkminga, kai limuzinų veislės bulių sperma ėmiau sėklinti mažiau pieningas karves. Iki šiol bandos „kraujui atšviežinti“ perku tik veislinius bulius. Toks 400-600 kg sveriantis gyvulys vidaus rinkoje kainuoja apie 6-7 tūkst. Lt.
Dabar auginu jau ir 3-4 kartos mišrūnus, praktiškai veislinius angusus. Bandoje turiu 19 tikrai gerų karvių žindenių, angusų veislės bulių ir 30 „galvų“ prieauglio. Jei gyvulius parduodi ne veislei, bet mėsai, visiškai nebūtina, kad jie būtų grynaveisliai. Priešingai – heterozės efektas duoda puikių rezultatų“, - pasakoja M.Kerušauskas, neslėpdamas, kad selekciniame darbe sėkmės gali tikėtis tik ilgai, kantriai ir kryptingai dirbdamas.
Supirkimo kainų svyravimai neprognozuojami
Į klausimą, kas šiandien labiausiai slegia ūkininko pečius, pašnekovas nedvejodamas teigia, jog visų pirma – žemės ūkio produktų supirkimo rinka ir labai dideli kainų svyravimai.
„Ūkininkas negali planuoti savo pelno, pinigų srautų, nes nežino, nei kiek uždirbs, nei kada uždirbtus pinigus gaus. Tai didžiausias žemės ūkio gamybos stabdys“, - neabejoja M.Kerušauskas, pateikdamas pavyzdį, kad šiuo metu mėsinių bulių supirkimo kaina nuo 6 Lt/kg gyvojo svorio yra kritusi iki 4 Lt/kg. Mat perdirbėjai žino, jog ūkininkai, norintys už galvijus gauti tiesiogines išmokas, turėjo juos ūkiuose išlaikyti iki rugpjūčio 1 d. O dabar aktyviau pradeda pardavinėti.
„Supirkimo kainos sumažinimas 20-30 ct/kg būtų gal ir normalus reiškinys, bet ne trečdaliu“, - piktinasi pašnekovas.
Pats M.Kerušauskas išaugintą produkciją be tarpininkų parduoda arba UAB „Utenos mėsa“, arba Biržų įmonei UAB „Agaras“, nes, pasak jo, tai yra pirkėjai, su kuriais pavyksta suderinti kainą. O suvalkietiškas būdas nesiderėti neleidžia - ką tik įspūdingo 770 kg svorio karvę žindenę, antri metai, deja, neatvedusią veršiuko, pavyko sulygti beveik po 5 Lt/kg gyvojo svorio. Parduoti galvijus, kai skerdykla atsiskaito įvertinusi skerdeną, ūkininkas nėra linkęs.
„Netikiu tuo, ko nematau ir nepačiupinėju. Kadaise, kai skerdenas tik imta vertinti, pasidavęs agitacijai esu bulių pardavęs, bet kai viską suskaičiavau, rezultatas mane nuvylė“, - prisimena pašnekovas.
„Gyvulininkystė – labai sunkus verslas, nes atokvėpio meto jame nėra - vasarą ruoši pašarus, žiemą, žiūrėk, tai gyvulys susirgo, tai vanduo užšalo, tai užpustė. Žodžiu, gyveni kaip ant adatų“, - kalba M.Kerušauskas ir ne be pasididžiavimo priduria, kad bent jau veršiuotis jam karvėms padėti nereikia, nes sėkmingai yra atlikęs „namų darbą“, vykdydamas selekcinę atranką.
Pašnekovas neslepia, kad labai myli savo gyvulius, su jais visada elgiasi švelniai, todėl galulaukėje pamačiusi šeimininką, banda jo link bėga taip, kad net žemė dunda. O pats ūkininkas, nutaikęs laisvą minutę, irgi mėgsta stebėti savo augintinių elgesį.
„Angusai – taikūs ir ramūs gyvuliai, bet kai veršiuojasi karvė, bandos gynyba yra galinga. Tad jeigu per 2 val. nuo atvedimo veršiukui įsagos neįsegei, iki rudens, kol parginsi į tvartą, jau ir neįsegsi. Nes, neduok Dieve, jauniklis suriks, puls ne tik motina, bet visa banda. Sykį iš ganyklos teko sprukti labai sparčiai. Net nesitikėjau, kad sugebu taip greitai bėgti“, - su šypsena pasakoja pašnekovas, prisimindamas, kaip parduoti numatytas 1,2 t svorio bulius iš tvarto išspruko išlaužęs duris ir nuo jų nustūmęs kelis šienainio ritinius.
„Tik po kelių dienų stipruolį pavyko įvilioti į krautuvą su ant virvės pririšta druska. O atvažiavę pirkėjai sakė, kad tokį bulių galima tik fotografuoti, bet skersti – ne. Tikrai nuostabus buvo gyvulys“, - atsidūsta ūkininkas, atviraudamas, kad gyvulio išvežimas į skerdyklą jam – juodžiausia amato dalis, prie kurios iki šiol negalintis priprasti.
„Skauda dūšią kaip žmogui mirties nuosprendį pasirašius“, - kalba jis.
Jaunimas „užkibs“, jei bus parama ir „neperlenkta“ aplinkosauga
Paklaustas, kas darbe džiugina, ūkininkas sako, kad jaučiasi laimingas, kai mato savo gražius, sveikus gyvulius, nušienautus laukus ir žiemai suruoštus pašarus.
M.Kerušauskas šiandien teigiamai vertina Žemės ūkio ministerijos pastangas paremti gyvulininkystę, bet, anot jo, mūsiškiams „kortas sumaišo ES“.
Pašnekovas skaičiuoja, kad metinė jo ūkio apyvarta siekia 70 tūkst. Lt. Kaip vidutiniokui – tai lyg ir nemaži pinigai. Juolab kad, kaip pats sako, viskas racionaliai apgalvota ir nedaroma jokių pašalinių veiksmų. Bet vis tiek, kai sudeda visus kaštus, akivaizdu, kad pelno praktiškai nėra.
„Tarkime, šiemet pabrango pašarų ruošimas. Vieno ritinio žolės susukimas kainavo 50 Lt, o man reikėjo sumokėti už 300 ritinių. Už plotą, kuriame ganosi gyvuliai, „atidaviau“ du, už ritinius – septynis bulius, o užauginau keturiolika. O kur dar kuro sąnaudos?“ – retoriškai klausia pašnekovas, pridurdamas, kad vienintelė paspirtis, šiuo metu „vežanti“ ūkį, - tiesioginės išmokos.
Tačiau į klausimą, ar ir jam, kaip daugeliui Lietuvoje, ne labiau apsimokėtų gauti išmokas vien už žemės geros agrarinės būklės palaikymą, užuot vargus su galvijais, M.Kerušauskas atsako taip pat klausimu: „O kaip man savo dūšią apgauti? Nesugebėčiau numesti žolės be naudos. O dabar augini gyvulį ir turi kuo pasidžiaugti. Juolab kai gyvuliai auga tarsi ant mielių. Praėjusį pavasarį pardavus daugiau nei 20 „galvų“, šiemet bandoje jų vėl tiek pat. O po dvejų metų turėsiu trečdaliu daugiau nei dabar, nes tvarte vietos dar yra.“
M.Kerušauskas neabejoja, kad mėsinė galvijininkystė galėtų būti geras startas pradedantiesiems ūkininkauti, nes, palyginti su grūdininkyste, kuriai būtina moderni technika, džiovyklos, reikalauja kur kas mažiau pradinių investicijų.
„Tik grąžos anksčiau nei po 10 metų iš galvijų auginimo negali tikėtis. Žodžiu, reikia mažiau pinigų, bet daugiau laiko. Manau, kad jaunų žmonių, kurie ant šio verslo „užkibtų“, tikrai atsirastų, bet su sąlyga, kad bus skiriamos ne „istorinės“, o su gamyba susietos išmokos už karves žindenes, bulių skerdimo išmokos ir sutvarkyti aplinkosaugos klausimai“, - vardija pašnekovas.
Jo žodžiais, šiuo metu aplinkosaugos reikalavimai gyvulininkystei Lietuvoje yra netgi kenksmingi, nes kai grūdininkas į kviečių lauką pila chemikalus, laikoma, kad tai normalu, bet jeigu gyvulininkystės ūkyje lašas srutų patenka į balą, staiga ištinka pasaulio pabaiga.
„Ir tokia politika nėra atsitiktinė – už chemikalų gamybos stovi galingas kapitalas, o prie galvijų bandos - tik vienas ūkininkas“, - teigia M.Kerušauskas.
