Jau girdėti gyvūnų globėjų protestai: už ką vargšą katinėlį smaugti? Smurto propaganda! Ar mažai jos internete, per televiziją?
Taip, ten jos daug. Smurto nėra nebent senuose vokiečių pornofilmuose, kur viskas lėtai ir savo noru.
Įdomu kitkas: kai pasakai, kad reikia pasmaugti katiną, kyla pasipiktinimas - esą, kaip galima skriausti vargšą gyvūnėlį? O štai iki kraujų prikulti žmogų tik už tai, kad jam patinka kita krepšinio komanda, daugeliui atrodytų normalu. Bent jau pakenčiama.
Šia provokacine įžanga nenorime pasakyti, jog Kaunas yra treninguotų bernų ir prisidažiusių „fifų“ miestas – provincialus, paviršutiniško mentaliteto, nugrimzdęs į siaurą praktiškumą: savo kiemą susitvarkau, o gatvėse – tegul būna šiukšlynai, tai ne mano, o valdžios reikalas.
Toks požiūris – anaiptol ne Kauno ypatybė, jis vyrauja daugelyje Lietuvos miestų.
Pašaipiais pradžios žodžiais siekta išprovokuoti kitokį požiūrį į „kaunietišką mitologiją“. Į neigiamus stereotipus apie Kauną pažvelgti kitaip – apversti juos aukštyn kojomis ir pagalvoti – o gal tai, kas atrodo neigiama, iš tiesų yra privalumas?
Tarkime, stereotipas apie kaunietišką provincialumą. Esą kauniečiai atitrūkę nuo modernaus europietiško gyvenimo, net neįsivaizduojama, kad čia pavyktų surengti homoseksualų eitynes už lygias teises be išpuolių prieš seksualines mažumas.
Irgi mat, pažangos kriterijus – tarsi Lietuvoje nėra svarbesnių problemų, kaip tik klausimas: leisti ar ne seksualinėms mažumoms žygiuoti pagrindine miesto gatve. Jos ir turi žygiuoti ar kitaip savo nuostatas reikšti šalutinėse gatvėse, nes yra mažumos.
O jau dėl modernumo, atleiskite. Kaunas buvo pirmasis Lietuvos didmiestis kuriame, Laisvės alėjoje, įdiegtas nemokamas bevielis internetas. Pagal interneto vartotojų santykį su gyventojų skaičius Kaunas taip pat tarp pirmaujančiųjų miestų.
Ir niekas „pederastų“ Kaune nemuša. Tiesa, jie nori labai daug iš karto, kad visuomenė pakančiai žiūrėtų į viešą homosekualių santykių demonstravimą. Bet apie tai aršiai diskutuojama net ir tokioje „patvirkusioje“ šalyje kaip Prancūzija.
Ne vienas kaunietis menininkas, verslininkas išsikėlė į Vilnių, sostinėje ieškodami didesnio pripažinimo, palankesnės veiklos terpės. Bet ne vienas liko Kaune sakydami, jog čia – ramesnėje, laikinosios sostinės orumą išlaikiusioje, be pasipūtėliško snobizmo aplinkoje gyventi ir kurti yra jaukiau, patogiau.
Kažkas iš į Lietuvą sugrįžusių išeivių yra sakęs, kad Kaune slypi atsarginis Lietuvos kultūros variantas. Ir dar – kad Vilnius ir Kaunas nesimaišo, kaip aliejus ir vanduo.
Jų niekaip nesumaišysi, to daryti ir neverta. Kaip neverta šių dviejų miestų lyginti, nors iki šiol jie bandomi palyginti ir smulkmeniškai blusinėti jų privalumų ir trūkumų.
Pereikite sostinės Gedimino prospektu šiomis dienomis svilinant saulei. Rasite vieną kitą suoliuką, naują ir šiuolaikiško dizaino, bet – jokio pavėsio. Modernios liepaitės dar neužaugo.
Kauno Laisvės alėjoje nuo kaitros saugo sovietmečiu sodintų vešlių liepų laja. Nuo saulės ant suoliukų slepiasi žmonės – deja, ties suoliukai jau pernelyg nemodernūs.
Ir visa iš pirmo žvilgsnio jauki Kauno ramuma žaluma atidžiau pažvelgus sugraudina varganu vaizdu.
Unikalios XX a. architektūros, artdeko stiliumi puošti Laisvės alėjos pastatai apsilaupę, nors kosmetinio padažymo prašosi.
Aišku, meras Andrius Kupčinskas juk neis su dažų kibirėliu ir nedažys Laisvės alėjos namų, nors prieš rinkimus konservatorių vienas pagrindinių programinių pažadų buvo atgaivinti Laisvės alėją.
Būsimi rinkimai į savivaldą dar tolokai, tad tikrai neblogas, realistinis architekto Šarūno Kiaunės parengtas Laisvės alėjos esminio sutvarkymo projektas dūla stalčiuose.
Vizitine miesto kortele vadinta gatvė jau keli metai taip nebevadinama. Ir ačiūdie, nes ji primena dar neseniai buvusią konkursų gražuolę, kuriai iškrito pusė dantų, girtas meilužis pamušė akį ir dar užkrėtė triperiu.
Bet ir taip laiko subjaurota, apleista ji neprarado to, ko nepraranda savitą dvasią turintis miestas – meilei kviečiančios širdies. Šviesaus atminimo kultūrologas Gintaras Beresnevičius kažkada pasakojo, kaip iš nuovargio vos vilkdamas kojas kažkokiame Vakarų mieste (lyg Paryžiuje) jis užsidegė svajone staiga atsidurti net ne Vilniuje, o apšiurusioje gimtojo Kauno alėjoje ir užtraukti dūmą ant suoliuko.
Nėra pinigų Mažojo Paryžiaus laikus menančios gatvės remontui. Niekam pinigų nėra – nei duobėms lyginti, nei viešiesiems tualetams. Taip aiškina valdantieji miesto politikai. Tą patį sakytų ir opozicija, jei taptų valdančiąja dauguma.
Tas pinigų neturėjimas yra labai keistas dalykas: niekas jų neturi, bet prekybos centruose vakarais – su kaupu prikrautų vežimėlių eilės.
Ne tik Kaune, visoje Lietuvoje šitaip. Kauniečiai įsitikinę, jog visas lėšas ir investicijas suryja Vilnius, o sostinės meras Artūras Zuokas guodžiasi, kad Vilnius gauna mažiausią gyventojų pajamų mokesčių dalį, suprask – provincija apiplėšia.
Tarkime, kad Vilnius ir Kaunas skirtingi kaip aliejus ir vanduo, tai bendrą substancinį elementą vis tik turi – amžinai virkaujančią dėl pinigų trūkumo valdžią.
Verslininkas, Kauno miesto tarybos narys Visvaldas Matijošaitis įsitikinęs, kad Kaunas iš esmės yra labai patogus gyventi miestas, Lietuvos vidurys, čia geriausi keliai, geležinkelis upės. Ir bėda, anot verslininko, ne maži pinigai, o kad šeimininko nėra, viešoji vadyba šlubuoja.
Aišku, V. Matijošaičio kritiką irgi reikia vertinti kritiškai, nes jis – taip pat politikas, nors ir kratosi šio žodžio.
Bet dalis tiesos, pripažinkime, yra. Pavyzdžiui, Telšiai irgi ne turtingas miestas, nėra čia gydyklų kaip Druskininkuose, iš kurių miesto infrastruktūrai galima skirti lėšų. Tačiau tuos, kuriems teko pastaruoju metu lankytis Žemaitijos sostinėje, sužavėjo išblizgintas miesto centras, išpuoselėtos, turizmui pritaikytos Masčio ežero pakrantės.
Žinoma, tai padaryta už ES lėšas, ne už miesto biudžeto. Bet kas trukdo jų gauti Kaunui? Vietų, į kurias mielai įdėtume kelis šimtus europinių milijonų – daugybė. Kauno marios, Nemuno sala, Ąžuolynas, Nemunas su šilais jo pakrantėje.
Turėkime vilties. Štai grįš iš atostogų meras A. Kupčinskas pailsėjęs, sugalvos kokią nors pritrenkiančią idėją, duos Europa pinigų, ne tik Telšiams, Paryžiui nosį nušluostysime!
Tik būtina pasirūpinti saugikliais nuo „auksinio tualeto“ sindromo. Antraip gavus pinigų už kelis milijonus gali būti pastatyta „deimantinė“ persirengimo būdelė prie Kauno marių, ir baigsis visa turizmo plėtra.
Bet tai irgi būtų kaunietiško šaunumo pavyzdys – ne visi taip mikliai apsisukti sugeba!
