Kaip žinoma, kinkadrebius egzaminavo net pati šalies vadovė.
Prezidentė iškvotė ir būsimus ministrus, tikrindama jų žinias apie ES darbotvarkę ir anglų kalbos lygį.
Vargu ar kas nors įstengtų suskaičiuoti, kiek valandų ir pinigų praskraidė pusmečio pirmininkavimui besirengiantys mūsų pareigūnai.
Kita vertus, ar yra prasmės žvalgytis į praeitį? Dabar juk metas skinti ilgai brandintus centrine Europos politikos žaidėja tapusios Lietuvos sėkmės vaisius.
Aišku, daugelis turbūt pasakys, jog tai daryti pernelyg anksti – juk Europos Sąjungos traukinį Lietuva kol kas vairavo vos mėnesį.
Mes ir nedarytume jokių išvadų, jei krūtinės pūsti nepradėtų politikai ir valdininkai.
Iš pradžių apie per mėnesį nuveiktus darbus pasigyrė užsienio reikalų ministras L.Linkevičius, o paskui pasipylė žemesnių valdininkų ataskaitos.
Bet gal pirmieji įspūdžiai įstringa labiausiai?
Taigi kokia buvo Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai pradžia? O ji apibendrinama štai tokiais skaičiais: per pirmąjį pirmininkavimo mėnesį neoficialiuose ministrų susitikimuose apsilankė 950 delegatų, apie aukšto lygio susitikimus informavo daugiau kaip 400 žurnalistų.
Apsilankiusieji iš Lietuvos išsiuntė 500 atvirlaiškių, kurie pasiekė atokiausius pasaulio kraštus: Australiją, Meksiką, Taivaną, Čilę, Pietų Korėją, Japoniją.
Svečiai suvalgė 331 cepeliną ir 140 balandėlių, išsigabeno per 17 tonų suvenyrų ir gausiai naršė po pirmininkavo renginiams skirtas interneto svetaines.
Žinoma, pirmininkavimą galima matuoti ir suvalgytų cepelinų, balandėlių ir išdalytų suvenyrų ar išsiųstų atvirlaiškių skaičiumi. Bet ar reikia tai vertinti kaip sėkmę ir trimituoti visam pasauliui?
