Tiesa, aukščiausi valdžios pareigūnai ir Užsienio reikalų ministerija (URM) stengėsi, kad to kunkuliavimo būtų bent šiek tiek mažiau.
Atrodo, kad politikai suvokė padarę šiurkščią klaidą, kai iš karto puolė ne tik šaukti apie provokaciją prieš Lietuvą, bet ir smerkti esą pernelyg laisvai tarpusavyje kalbėjusių diplomatų ir sveikinti vieno jų – ambasadoriaus Azerbaidžane A.Žurausko – neva savanoriško atsistatydinimo, o ambasadorių Vengrijoje R.Jušką išsikvietė į Vilnių.
O dabar URM ir kiti valdžios atstovai atsitvėrė tylos siena, dangstydamiesi vidiniu tyrimu.
Kaip apskritai buvo įmanoma klausytis šių pokalbių ir juos įrašyti? Juk kalbėjosi ne šiaip paprasti žmonės, o diplomatai.
Viena versijų – „kurmiai” pačioje URM. Pavyzdžiui, šios ministerijos informacinių technologijų padalinyje arba kokius nors savo žaidimus sumaniusiose pažaisti mūsų specialiosiose tarnybose.
Tačiau visų akys, suprantama, pirmiausia krypsta į Rusiją, kuri, kai kuriais duomenimis, prieš metus į Kaliningrado sritį atgabeno naują įrangą, galinčią kontroliuoti ne tik visą Lietuvą, bet ir Estiją su Latvija.
Panašią įrangą esą įsigijo ir Baltarusija, tačiau ji siekia tiktai apie pusšimtį kilometrų gilyn į Lietuvos teritoriją.
Teigiama, kad tai žinojo Lietuvos saugumas, kuris tai ir turėjo omenyje šių metų veiklos ataskaitoje, atvirai įvardijančioje aktyvėjančią Rusijos ir Baltarusijos žvalgybų veiklą prieš Lietuvą.
Atrodo, kad A.Žurauskas ir paslaptingas verslininkas Kęstutis, kuris, kai kuriais duomenimis, iš tiesų buvo dabar aviacijos versle dirbantis buvęs diplomatas G.Šiaudvytis, kalbėjosi savo privačiais telefonais. Tad perimti jų pokalbį tikriausiai nebuvo sunku bet kokia įranga.
Bet štai R.Juška ir jo pašnekovas, kuris, „Lietuvos ryto” šaltinių duomenimis, buvo URM Rytų kaimynystės politikos departamento direktoriaus pavaduotojas D.Vitkauskas, o ne, kaip skelbta, kitas šio departamento vicedirektorius Z.Kumetaitis, atrodo, kalbėjo vienu saugiausių laikomu ryšiu.
R.Juška kalbėjo savo tarnybiniu „Blackberry” telefonu, o D.Vitkauskas – iš savo kabineto URM laidiniu telefonu.
Kitas iš anksčiau saugiais laikytų URM ir ambasadų bendravimo būdų – vadinamasis specialiųjų elektroninių laiškų „tunelis”, specialios žinutės, kuriomis galima keistis tais pačiais „Blackberry” telefonais, ir specialūs „Motorola” telefonai, kuriuos turi vos kelios ambasados – Maskvoje, Minske ir Vašingtone.
Tiesa, prieš kelerius metus visos šalies ambasados užsienyje buvo aprūpintos prancūziška „Segam” telefonine įranga, bet atėjus sunkmečiui jos nuspręsta atsisakyti.
Dabar kyla dar vienas klausimas – kiek ir kokių pokalbių jau perimta? Kaip dabar bendrauti visoms šios sistemos grandims, turinčioms organizuoti, tarkime, svarbiausią pirmininkavimo renginį – Rytų partnerystės viršūnių susitikimą Vilniuje?
Šiuo metu bet kokiais telefonais naudotis bijantiems URM valdininkams ir diplomatams teks susirašinėti telefono žinutėmis ir elektroniniais laiškais? Tačiau ar tai saugu?
Kodėl tokias problemas reikia spręsti dabar ir tiek prisigyrus apie puikų pasirengimą pirmininkauti ES?
Gal viso to išvengti būtų padėję svarbiausi partneriai saugumo srityje amerikiečiai? Bet jie po pačios prezidentės D.Grybauskaitės kurstyto JAV Centrinės žvalgybos valdybos kalėjimų skandalo savo būstinę demonstratyviai perkėlė iš Vilniaus į Taliną.
Tačiau nors šiame itin svarbiame valstybės saugumo ir tarptautinio patikimumo bare tvyro tirštas rūkas ir skamba neatsakyti klausimai, kitur visi valstybės sraigteliai sukasi itin sklandžiai ir sparčiai.
„Tvarkiečių” valdoma Vidaus reikalų ministerija šią savaitę toliau tęsė aktyvų policijos puolimą. Kaip ji išdrįso per gėjų eitynes taip mikliai suriesti pagrindinį Seimo „tvarkiečių” rėksnį P.Gražulį?!
O „tvarkietis”, gerasis aplinkos viceministras A.Petkus įsižeidė ant blogojo „Lietuvos ryto” dėl vieno redakcinio komentaro „Laiko ženklai” sakinio, kuriuo keliama natūrali prielaida, kad už atliekų tvarkymą atsakingas pareigūnas gali daryti įtaką šios srityje vykstantiems konkursams ir viešiesiems pirkimams. Juolab kad valdininkas buvo susijęs su konkursuose dalyvaujančiomis bendrovėmis.
A.Petkui į pagalbą suskubo Generalinė prokuratūra, kuri pagal jo prašymą klusniai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl šmeižto. Pagal prezidentės ir kitų įtakingų politikų dūdelę šokantis generalinis prokuroras D.Valys kitais atvejais toli gražu ne toks uolus.
Kai pakvimpa partiniais ryšiais ir įtakingų politikų interesais, reikalai sparčiai juda ir valdančiųjų socialdemokratų stovykloje.
Finansų ministerija nori įdiegti šalyje papildomas cigarečių ir gėrimų banderoles. Nors banderolės apskritai ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje jau tampa atgyvena kovojant su klastotėmis ir kontrabanda, mūsų valdžia jų nori kuo daugiau.
Ar tik ne todėl, kad to labiausiai siekia tokias banderoles gaminanti bendrovė, kaip konsultantą pasisamdžiusi buvusį kairiųjų premjerą ir vis dar įtakingą jų veikėją A.Šleževičių?
Ką gi, atrodo, reikalai mūsų Tėvynėje sklandžiai klostosi ne tuomet, kai to reikia valstybei, o kai reikia valdžiai.
