Dabar vasara, nerūpestingas metas, tai parašysiu jums apie tai, kuo gyvena žmonės su visuomenei pažįstamais veidais. Tiksliau, kas mus erzina. Gyvename mes tuo pačiu, kuo ir visi: šampanu, trumais, omarais (tiesa, omarams dabar ne sezonas). Bet erzina mus skirtingi dalykai.
Žmonės, kada jūs išmoksite santūriai elgtis, garbės žodis, po velnių? Jei jums mano veidas pažįstamas, dar visai nebūtinai tai reiškia, kad aš esu jūsų draugas, giminaitis ar jūsų vaiko biologinis tėvas. Kas per laukiniai įpročiai? Valdykitės.
Rūta Ščiogolevaitė neseniai rašė: „Dažnai jaučiuosi lyg muziejaus eksponatas. Jums tikrai nepatiktų gerbėja(s), dešimties centimetrų atstumu tyrinėjantis jūsų akių spalvą.“ Ir dar dainininkė kalbėjo apie tai, kaip į ją spokso vaistinėje.
Čia dar visai nieko. Ščiogolevaitė pamiršo paminėti (o juk žino – mes visi žinom), kad ją ištyrinėję, šnabždėjosi ir pasakojo vieni kitiems: „Jo, mačiau. Žymiai blogiau atrodo, negu televizijoje“. Ne todėl, kad ji blogai atrodo. Todėl, kad apie visus, ir ypač visas, taip sako. Žmonėms patinka pajusti savo vertę. Varguolis pasijunta vertingas, ką nors žinomo aptaškęs savo paniekos srutomis.
Violeta Mičiulienė yra pasakojusi, kaip moteriškė provincijos fotografavo parduotuvėje jos prekių vežimėlio turinį. Čia jau aukštas lygis. Čia jau sportinės pramogos visame gražume.
Kai atsikrausčiau gyventi į Vilnių, mano namo kieme ūmaus būdo kaimynas, periodiškai bliaunantis ant visų iš eilės ir mėgstantis garsiai keiktis šeštą ryto, pasitiko mane kieme keistu sakiniu: „Jogailą Morkūną pažįsti?“. Nežinau, kas čia buvo labiau įvertintas. Ar aš (nes iš manęs atrodė, kad turiu pažinti J.Morkūną), ar J.Morkūnas, apie kurį klausinėja net ten, kur jo nėra. Jogaila, tu esi legenda.
O dar mane kažkoks savamokslis paparacas mobiliuoju telefonu fotografavo iš pasalų - geriantį kavą Kryžkalnio „Statoile“, ir skelbė nuotraukas internete. Aš tikiuosi, kad jį kur nors vakare užpuolė chuliganai ir iš jo atėmė pinigus ir telefoną. Aš neskatinu prievartos. Bet teisingumas turi būti.
Aš jau nebekalbėsiu apie tai, kad kiekvienoje parduotuvėje esi lyg nuogas (patikėkite, tai nėra malonus jausmas, pabandykite nusirengti jūsų artimiausiame prekybos centre ir žiūrėkite, kaip jums patiks): viskas, ką perki, palieti ar pavartai, bus įsiminta, papasakota, apsvarstyta. Pirksi brangiai – sakys, švaisto pinigus, vaizduoja poną, dvasios vargeta. Pirksi pigiai – sakys, apsimeta ponu, o skaičiuoja litukus, irgi dvasios vargdienis. Nepirksi visai – sakys, atėjo, pavartė, negalėjo nusipirkti, matyt, neturi pinigų. Vargeta.
Jei pardavėjas itin kvailas ir nebrangina darbo, visa tai bus dar ir aptarta internete. Žinote, kas yra blogiausia? Visi šie žmonės galvoja – yra įsitikinę – kad nieko blogo nedaro. Kad čia taip ir reikia, ir galima, ir priklauso.
Kad čia priklauso pagal pareigas žinomiems žmonėms būti apžiūrinėjamiems ir kone badomiems pirštais, kaip dar prieš du šimtus metų kaimo jomarke keliaujantis cirkas rodydavo kokius apsigimusius vaikus trim kojom ar paršelį su dviem galvom, o visi spoksodavo, akis išlupę.
Žinomi žmonės turi taikstytis su tuo, kad jų laimės ir nelaimės, skyrybos, meilės, santuokos, alkoholizmas, antsvoris, anoreksija ir visi kiti susirgimai yra ne tik žiniasklaidos puslapiuose, bet ir gliaudomi minios, kuri pati yra niekuo ne geresnė.
Minia yra bjauri, buka ir nuodėminga.
Jei jūsų veidas pažįstamas, apie jūsų priklausomybes svarstys alkoholikai, apie jūsų santuokas ir skyrybas moralizuos svetimoteriautojai ir paleistuvės, jūsų figūrą ir išvaizdą aptarinės apsirijėliai ir baidyklės. Vyrai ir moterys, kurių atžalos nuėję šunkeliais ir atlieka bausmę kalėjime, neakivaizdžiai patarinės jums apie jūsų vaikų auklėjimą ir auginimą. Siurbiantys pašalpas arba gyvenantys tėvams ant sprando paprotins jus, kaip reikia tvarkytis su uždirbtais pinigais jums patiems.
Pavėpę eterio riteriai, kurie sutikę mane gatvėje tyliai šnibždasi ir krizena, ir žiūri iš padilbų, pildo internetą drąsiais svarstymais apie tai, kad jau atėjo laikas žiebti Užkalniui į snukį už jo rašymus. „Jei niekas to nepadarys, aš pats jį pridaužysiu,“ žada jie, o jų beraščius komentarus skaito kiti atsilupėliai ir džiaugiasi. Kaip sakė Algis Ramanauskas, taip, čia tie patys, kurie duoda į snukį. Tie duoda nebent į kumštį, ir tai prie kompiuterio, jei žinote, ką noriu pasakyti. Man patinka mano auditorija, bet minią aš niekinu. Ir vis tiek turiu dėl jos stengtis.
Suvokęs tai, kartais pasijunti klounu. Arba senovinio teatro aktoriumi, į kurį buvo galima mėtyti supuvusius vaisius. „Jo toks darbas.“
O šiaip aš nieko prieš, kad mane pažįsta ir pamato – nors, žinoma, vis tiek labiau patinka lankytis ten, kur yra daugiausiai užsieniečiai, nes jiems aš esu visiškai neįdomus.
Žinoma, man patinka, kad man šypsosi ir sveikinasi ir muitinėje, ir kokiose traukinių stoties kasose, o dar kartais kai kur ir paprašo užeiti be eilės (yra buvę, nesiginsiu).
Tačiau mano atskiras palinkėjimas ir padėka yra tam darbuotojui degalinėje prie Žirmūnų žiedo Vilniuje, kuris, mane pamatęs, neklausia kodo skaičiukų, kad galėtų išrašyti man sąskaitą faktūrą. Jis tiesiog įveda mano pavardę ir suranda mane sistemoje nesiklausęs. Tai yra labai malonu, tada tikrai pasijuntu jo asmeninis pažįstamas. Geros vasaros jam, o ir jums visiems, tik prašau, kitą kartą taip labai į mane nespoksokite. Man irgi kartais norisi pasijusti nepažįstamu.
