Vakarų žmogus be religijos vis vien yra krikščionis

Ar yra skirtumas, nuo ko pasveikti – pasimeldus prieš stebuklingu laikomą Mergelės Marijos paveikslą ar pasinaudojus receptu iš knygelės, įsigytos ezoteriniame knygyne? Ir vienu, ir kitu atveju tradicinė medicina laikys, kad suveikė placebas. Ką tuomet gero šiuolaikiniam žmogui gali pasiūlyti religija, ko negali pasiūlyti kitos gyvenimo sritys? Ar ne todėl, kad ji nebeturi, ką pasiūlyti, religingumas Vakarų pasaulyje ir nyksta? Filosofas Naglis Kardelis sako, kad autentiškas religingumas niekur neišnyks – sekuliarizacija – kaip tik yra gėris, nes atsijoja formaliai tikinčius. O „opijaus liaudžiai“ funkcijas iš religijos perima ezoterika. Galų gale, net ir ateistai Vakaruose pačia giliausia kultūrine prasme yra krikščionys. Apskritai tokie dalykai, kaip laisvamanybė ar ateizmas, įmanomi tik krikščioniškos valios laisvės ir senovės graikų racionalumo suformuotoje terpėje.

Daugiau nuotraukų (1)

Jurgita Noreikienė

Aug 13, 2013, 1:06 PM, atnaujinta Mar 1, 2018, 11:39 PM

- Kai kurie filosofai mėgsta pabrėžti, kad religija kyla iš žmogaus prigimties. Nesigilinant į šį keblų klausimą, bet kuriuo atveju tenka konstatuoti, kad religija, kaip reiškinys, egzistuoja. Ką gero ji duoda žmogui, kokius esminius poreikius patenkina?

- Kalbant apie religiją, reikia kreipti dėmesį į prasmės paieškas, kurios žmogui yra būdingos. Religija žmogaus akiratyje pasirodo tada, kai žmogus, atkreipdamas dėmesį į savo baigtinumą, laikinumą, į tai, kad jis turės mirti, į tai, kad jis nėra visagalis, ima kelti klausimą, kokia viso to prasmė. Kaip tam tikras atsakymo variantas iškyla religinis atsakymas.

Bet žodis „religija“ kelia labai daug skirtingų asociacijų ir skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus, kaip ir kai kurie kiti žodžiai, pavyzdžiui, „žvaigždė“ ar „kasa“. Kai sakome žodį „religija“, taip pat iškyla nesusikalbėjimo tikimybė. Labai daug skirtingų fenomenų patenka po šia „kepure“.

Galima kalbėti apie religiją kaip socialinį reiškinį – pavyzdžiui, kai kalbame apie religiją, kuri kultūriškai gaunama iš tėvų ir nebūtinai numano kažkokį gilesnį santykį su tikrove ar susimąstymą apie pasaulio prasmę. Tai tiesiog nekritiškai perimamos ir kultivuojamos tam tikros praktikos, vaizdiniai.

O kiti prie religijos ateina labai savarankiškai, ir jiems religinių problemų laukas iš esmės yra prasmės paieškų laukas. Taigi, vieniems religija yra „opijus liaudžiai“, o kitiems gali būti „ambrozija intelektualams“. Religija gali reikšti grynai socialinį fenomeną, mechanišką reagavimą, o gali reikšti pastangas įsimąstyti į giliausią tikrovės esmę.

- Kai kalbama, kad Vakaruose nyksta religingumas – ar tai reiškia, kad nyksta apskritai prasmės paieškos, ar turima omenyje religija kaip socialinis fenomenas?

- Tiek, kiek religija yra tiktai tradicijos dalykas, ji nyksta kartu su kitomis tradicinio gyvenimo formomis. Jeigu religingumas yra labai lėkštas, tiktai paveldėtas iš tėvų, perimtas iš sociumo, jis nebetenka prasmės, kaip ir rašomoji mašinėlė ar garvežiai, varomi anglimi, kurie yra technologiškai pasenę.

Bet tikrai religingų žmonių branduolys stabiliai išlieka. Todėl kaip tik yra gerai, kad bus apsivalyta nuo neautentiško religingumo.

Neautentiškų religingumo apraiškų naikinimas susijęs su pačia Vakarų civilizacijos prigimtimi – graikų kultūra ir krikščionybe. Senovės graikams dievai buvo racionalaus prado instancija, išreiškė racionalumą Visatoje. Mūsų įprastinis įsivaizdavimas religiją sieja kaip tik su tuo, kas iracionalu, protu nepaaiškinama ar protui prieštarauja.

Krikščionybė ir judaizmas nuo pat pradžių buvo priešiški stabmeldystei – dievams, kurie yra dirbtiniai, neautentiški, ir reikalaudavo jų atsikratyti. Tai ne kas kita, o pastanga religinį santykį racionalizuoti ir padaryti asmeniškesnį.

Įdomu tai, kad Vakarų pasaulyje krikščionybė labiausiai kenčia nuo sekuliarizacijos, religinio santykio su tikrove apnykimo, bet visa sekuliarizacijos esmė ateina būtent iš judėjų-krikščionių paveldo, kuris metodiškai reikalauja atsikratyti neautentiško religingumo.

Kritiškas, asmeniškas santykis su pasauliu, savimi, giliausia tikrovės esme visuomet yra gana skausmingas. Siekdami išlukštenti tikrąjį, autentišką religijos objektą, atrasti „tikrąjį Dievą“, turime atsikratyti neautentiškų religingumo formų, stabmeldystės. Tad religijos esmė yra susijusi su sekuliarizacijos esme – neautentiško religingumo „išbrokavimu“.

Tokie reiškiniai, kaip ateizmas, agnosticizmas, laisvamanybė nebuvo įmanomi kitur, tiktai Vakaruose, kurie suformuoti graikų ir judėjų-krikščionių pagrindu. Kai yra asmeniškas santykis su savimi, kitais žmonėmis, pasauliu, Dievu, natūraliai priešinamasi mechaniškam ritualizmui. Susidaro prielaidos užklausti religijos pamatus ir kvestionuoti pačią religiją. Kitur pasaulyje, kitaip nei Vakaruose, gryno ateizmo ar agnosticizmo nėra. Nereligingumą ar antireligiškumą gimdo ta pati krikščionybė.

- Ar žmogus be religijos – teigiamas reiškinys ar visgi neigiamas? Ar ateistas gali būti autentiškesnis nei religingas žmogus?

- Jeigu jis yra antistabmeldys, kovoja su netikrais dievais – tai labai gerai. Bet žmogus turi būti sąžiningas sau pačiam, prieš savo protą, sąžinę. Kokį atsakymą žmogus gauna, įsimąstęs į pasaulį, su tokiu gyvena.

Bet aš pats manau, kad nereligingas žmogus daug kuo save apiplėšia. Jis gali užmerkti akis ir nekelti prasmės klausimo, bet vis tiek ištiks ribinės situacijos, ir jis bus priverstas tą klausimą paklausti, pavyzdžiui, mirties ar sunkios ligos akivaizdoje. Galbūt jis bandys tą prasmę kaip nors išdistiliuoti iš pasaulio, tikrovės ir be Dievo. Religijos istorija žino religingumą ir be Dievo – pavyzdžiui, budizmas.

Yra ir tam tikros degraduotos religijos formos, kur Dievas yra, bet nėra prasmės paieškų – tai mechaniškas religingumas. Jis nėra mąslus, tik formalus. Pavyzdžiui, kai kurios radikalios religijos formos, tam tikros radikalios islamo apraiškos.

Taigi, gali būti prasmės paieškos, kurios tradicine prasme nėra sietinos su religija, ir gali būti tokios religijos formos, kurios su šventumu, prasmės paieškomis nelabai ką turi bendro.

Religingu apskritai vadinčiau tą žmogų, kuriam kažkas yra šventa. O tas šventumo šaltinis gali būti labai įvairus. Autentiškas religingumas yra atidumas kitam, sau pačiam, pasauliui, kai žmogus išgyvena kažkokią paslaptingą tikrovės gelmę ir tą santykį išgyvena kaip šventumo potyrį.

- Ar galima religingu vadinti žmogų, kuriam šventa yra, pavyzdžiui, demokratinės vertybės, Žemės planeta, ekologija, žmonija? Ar šitie dalykai negali atstoti religijos?

- Sudėtingas klausimas. Manau, kad religijos objektas, kas jis bebūtų – ar Dievas mums įprasta prasme, ar kažkas kita, - turi būti anapus žmogaus. Transcendencija čia yra būtina. Jeigu žmogus paverčia Dievu tai, kas ateina tiktai iš jo tikrovės, pavyzdžiui, valdžios santykius arba socialinius dalykus, kas yra imanentiška jo būčiai, grynai žmogiška – tai tikrai nėra religinis santykis.

- O jeigu žmogus yra altruistas, filantropas, visam pasauliui trokšta taikos, naikina skurdą ir skausmą be transcendentinių motyvų?

- Tai bus labai gilus, autentiškas etiškumas. Autentiškiausia etika su autentiškiausia religija labai artimai ribojasi, bet vis tiek tai yra skirtingi dalykai. Bet tas žmogus, kuris altruistiškai rūpinasi pasauliu, kitais žmonėmis, žiūrint net iš religijos požiūrio taško, yra arčiau religijos, negu tradicinis konkrečios religijos praktikuotojas, kuriam rūpi tik tie dalykai, kurie susiję su juo pačiu. Pavyzdžiui, jeigu žmogus meldžiasi tiktai tam, kad Dievas išpildytų kažkokius jo prašymus.

Aišku, kad toks žmogus yra mažiau religingas, net jeigu formaliai išpažįsta religiją, palyginti su tuo, kuris atlieka kilnius darbus, nors ir netapatina savęs su religija. Tačiau griežta prasme santykis be transcendentiškumo nėra religinis santykis.

Religija numato transcendenciją, kai žmogus suvokia nesąs pasaulio centras, kad yra didesnė, aukštesnė tikrovė už jį patį. Tada jis stovi tos aukštesnės tikrovės akivaizdoje, o ne prieš save patį ar savo paties daiktus, darbus, reiškinius kaip savo paties žmogiškas projekcijas. Toks žmogus suvokia, kad ne jis yra viešpats visų tų dalykų, kurie supa jį kasdieniniame gyvenime.

Kai žmogui kažkas yra šventa, tada jis atidus viskam. Ne tik transcendencijai, bet ir kitam žmogui, gamtai ir sau pačiam.

- Ar tai reiškia, kad šiandieniniam Vakarų žmogui nebelieka aukštesnės tikrovės už jį patį?

- Tai išties būdinga Vakarams. Tai ateina su noru užvaldyti gamtą taip, kad ji paklustų žmogui. Pirmiausiai tai noras ją suvokti, pažinti be liekanos, išardyti iki kaladėlių, pamatinių plytelių, mechanicistiškai, redukcionistiškai aiškinti bet kokį fenomeną – dvasinį, socialinį, psichologinį, biologinį. Tai noras laikyti, kad visa tikrovė yra tik sąveikaujančių dalelių chaosas, materijos okeanas.

Tokia Visata, aišku, suvokiama kaip beprasmiška. Tada belieka tokią aklą gamtą, kuri beprasmiška, pajungti sau, manipuliuoti ja, pagyventi trumpą gyvenimą, kuris šiaip irgi yra beprasmiškas, bet galbūt malonus, ir numirti. Tokia kirmino egzistencija būdinga daugeliui vakariečių.

Tai susiję ir su XVII-XVIII a. išplitusia masine gamyba, kur pats žmogus yra tiktai gamintojas, sraigtelis sistemoje, kuris kruvinu darbu užsidirba pragyvenimui. Tas, kuris organizuoja gamybą – kapitalistas – taip pat žiūri tiek į gamtą, tiek į žmogų vien instrumentiškai.

Ir mūsų politinė sistema dabar yra perdėm valdoma procedūrų, norima viską griežtai kontroliuoti, reglamentuoti, standartizuoti. Trokštama, kad patys žmonės būtų tiktai geri gamintojai, vartotojai. Tada pati religija tampa nepatogi vakariečiams, bent jau tiems, kurie nori kontroliuoti kitus, nori, kad visi aplink elgtųsi labai gerai, prognozuojamai.

Religija verčia žmogų nuolat užklausti apie prasmę, todėl ji yra nepatogi. Toks žmogus nedirbs mechaniško darbo arba nuolat jausis nepatogiai, tokį dirbdamas. Jis norės, kad tiek jo darbas, tiek gyvenimas būtų prasmingas.

- Bet dažnai juk būtent religija suvokiama kaip standartizavimo, kontrolės įrankis, bauginimais ir anapusiniais pažadais priverčiantis susitaikyti su esama situacija, nekelti galvos aukščiau, nei leidžia valdžia. Kaip religingumas gali tapti išsilaisvinimo būdu?

- Prisiminkime Lotynų Amerikos šalis, išsilaisvinimo teologiją. Kairiosios ideologijos ten dažnai eina kartu su labai stipriu krikščionybės ir ypač katalikybės užnugariu. Daugybė indėnų teisių gynėjų, vargingųjų gynėjų dažnai yra katalikų kunigai, vienuoliai. Prisiminkime ir dabartinio popiežiaus Pranciškaus pastangą dirbti su vargingaisiais, gerinti jų socialines sąlygas. Pastanga kovoti už vargingųjų teises eina kartu su pastanga atgimdyti juos dvasiškai.

Religijos panaudojimas standartizuoti žmonėms – jau praeitas etapas. Jis susijęs su kitokia religijos atmaina. Mūsų pasaulyje ta dominuojanti, standartizuojanti „religija“ veikiau yra vartotojiškumas, karingoji sekuliarizacija ir mokslas.

Mokslas, kai jis priimamas nekritiškai, veikia kaip standartizuojanti mąstymą pažiūrų sistema. Paprasti žmonės galvoja, kad mokslas viską žino, turi galutinius atsakymus, arba tie atsakymai tuoj bus gauti. Tai šiuolaikinio sekuliaraus religingumo išraiška. Žinios suvokiamos kaip galia ir pajungiamos tikrovei apvaldyti. Šiuolaikinis žmogus į tradicinę religiją žiūri kaip į gana keistą dalyką, vertina ją iš mokslo kaip šiuolaikinio žmogaus religijos perspektyvos. Tad krikščionybė šiais laikais yra ir tradicinis dalykas, ir gerąja prasme avangardinis, subkultūrinis.

- Bet tas „opijus liaudžiai“, jeigu sėkmingai tiek laiko egzistavo, matyt, buvo reikalingas. K.Marxo, sugalvojusio šį terminą, laikais opijus buvo vartojamas kaip nuskausminamieji. Tegul tai ir neautentiškas religingumas, bet vargšui prislėgtam žmogui jis teikė viltį ir paguodą. Jeigu dabartiniam Vakarų pasauliui to „opijaus“ nebereikia – ar tai reiškia, kad mes visi pagaliau tapome laimingi, turtingi ir patenkinti gyvenimu?

- Prasmės poreikis vis tiek nesunaikinamas. Žmogus projektuoja save už savęs. Šumerai turėjo posakį: „Žmogus yra ribota būtybė, bet jo norai – kaip Dievo“. Žmogus netelpa pats savyje dėl to prasmės siekio. Tai vienintelis gyvūnas, kuriam reikia prasmės. Religija, kiek ji susijusi su transcendencijos judesiu, yra neišnaikinama.

Žmogus gali save apgaudinėti, kad turės daug turto, laimingai gyvens šiapusybėje, bet ateis laikas, kai jis pasens, susirgs ir pamatys, kad stovi mirties akivaizdoje. Tada „užgiedos“ kitaip.

Neautentiškos religijos kaip „opijaus liaudžiai“ poreikis nėra visiškai išnykęs. Bet jis ateina dažniausiai ne su tradicine religija, o su įvairiomis neautentiškomis sinkretizuotomis kvazireligingumo formomis – kaip būrimai, astrologija, teosofija. Domėjimasis ekstrasensinėmis praktikomis, gydymai, būrimai, prisirišimas prie įvairių amuletų, akmenų magija, ufonautų kultas, pasaulio pabaigos pagal Majų kalendorių laukimas – visa tai būdinga šiuolaikiniam žmogui. Tai absurdiški dalykai, bet tai šiuolaikinio žmogaus bandymas gyvenimą, kuris yra pilkas, padaryti įdomesnį.

- Ar tikinčius horoskopais, Majų kalendoriumi, ateiviais galima laikyti religingais?

- Ne, jie yra veikiau prietaringi. Prietaringumas su religija tiesiogiai nesisieja. Tam tikros religingumo atmainos ribojasi su prietarais, bet religijos filosofai sako, kad religinis santykis neturi būti suvokiamas kaip maginis. Tu stovi transcendencijos akivaizdoje, prieš Dievą, bet tu Dievo nepriversi daryti taip, kaip norėtum.

O, pavyzdžiui, magas mano, kad atliks formalias praktikas ir gaus rezultatą. Prietaringumas yra susijęs su manymu, kad tikrovė sutvarkyta taip, kad ji veikia tam tikru, prognozuojamu būdu.

- Taip ir mokslas mano.

- Taip, bet mokslas turi bent jau tam tikrus racionalius paaiškinimus. O tas, kuris tiki prietarais, mano, kad tam tikri skaičiai yra laimingi arba nelaimingi, tam tikros spalvos katinai neša nelaimę arba neneša. Jis tiki dalykais, kurie yra atsitiktiniai, formalūs, ir mano, kad patekęs į tam tikrą situaciją neišvengiamai patirs arba gėrį, arba blogį. Bet su jo etiniu nusiteikimu, mistiniu, religiniu santykiu su tikrove tai nesusiję.

Visos tradicinės, autentiškos religijos kovoja su prietarais. Senajame Testamente pranašai pasisako prieš žvaigždžių tyrinėtojus, astrologus, prieš įvairius prietarus, nekromantiją. Manymas, kad galima išsikviesti mirusiųjų dvasias, senovės žydų buvo laikomas nusikaltimu ne tik prieš protą, bet ir prieš religiją.

Visos šiuolaikinės „naujojo amžiaus“ kvazireligingumo atmainos su tikrąja religija neturi nieko bendro, ir gali būti klasifikuojamos kaip „opijaus liaudžiai“ atmaina. Tai atvejai, kai žmogus mano, kad, sirgdamas fizinėmis ligomis, bus išgydytas ne tradicinės medicinos, o kokių nors žiniuonių. Arba kai senutė nueina į ezoterinį knygyną, nusiperka knygutę ir mano, kad joje parašyti receptai jai padės išsigydyti nuo chroniško skausmo. Ta knygutė yra „opijaus liaudžiai“ pavyzdys.

- Kuo tai iš esmės skiriasi nuo atvejo, kai senutė nuvažiuoja pasimelsti prie kokio nors švento katalikų garbinamo paveikslo, ir lygiai taip pat tiki, kad tai ją pagydys?

- Išoriškai atrodo, kad nėra skirtumo, bet skirtumas yra esminis. Kai senutė nuvažiuoja į Lurdą, Šiluvą ar Pivašiūnus per Žolinės atlaidus, ji mano, kad išgydymą gaus ne vien dėl formalaus atvykimo fakto, bet tikisi išgydymo per autentišką santykį su Dievu ar Marija. Ji mano, kad Dievo galioje yra ją išgydyti, bet Dievas neprivalo jos išgydyti, ir sukalbėjusi tam tikrą kiekį maldų ji nebūtinai tą išgydymą gaus. Ji tiki, kad gaus, bet suvokia, kad Dievo nevaldo. Tai nėra maginis santykis.

- Taigi, motyvacijos prasme senutė, kuri važiuoja melstis į Šiluvą ar Pivašiūnus, išeina esanti aukštėliau už tą, kuri vadovaujasi receptais iš ezoterinės knygutės. O rezultato prasme? Placebas tiek vienu, tiek kitu atveju gali suveikti, o gali nesuveikti.

- Jeigu darome prielaidą, kad anapus nėra Dievo, ir kad senutės, vykusios į Šiluvą, niekas neišgydė – abiem atvejais veikia psichologinio įtikėjimo veiksnys. Gali būti, kad simptomiškai pagerės būsena ir tos, kuri vyks į Šiluvą, ir tos, kuri nusipirks knygutę.

Bet mes nežinome, kokie iš tiesų yra tie tikrovės pamatai, ir galbūt, jeigu pasaulis nėra tik šėlstanti beprasmiška materija, tikrai ta senutė gauna transcendentinį išgydymą iš Mergelės Marijos. Jos abi – ir ta, kuri nusipirko knygutę ezoteriniame knygyne, ir ta, kuri važiavo į Šiluvą – gali patirti simptominį pagerėjimą dėl psichologinio efekto. Bet, jeigu darome prielaidą, kad egzistuoja Dievas, ta, kuri ėjo į ezoterinį knygyną, tikro išgydymo nepatirs, tik psichologinį.

- Ar netikinčio žmogaus būsena yra komfortiška, ar jis patogiai jaučiasi pasaulyje „be transcendencijos“, be aukštesnės jėgos, ar ta būsena kažkuo ir nemaloni, gąsdinanti? Ar negalima sieti depresijų, savižudybių gausos su anapusybės nunykimu?

- Manau, kad galima. Bet autentiškas religinis santykis nėra susijęs vien tik su komfortu. Kai žmogus suvokia stovįs aukštesnės tikrovės akivaizdoje, jis save labiau prižiūri, kontroliuoja. Jis jaučia rūpinimosi poreikį, jį išgyvena per meilės santykį. Jis rūpinasi pasauliu, kitais žmonėmis dėl to, kad juos myli, ne dėl to, kad mano, jog jį kažkas iš aukščiau seka. Taip jis žino, kad nėra paliktas pats sau ir negali daryti vien to, ką norėtų. Bet autentiškai religingas žmogus yra įsimylėjęs pasaulį ir nenori niekam daryti blogo.

Žmogus, likęs pasaulyje kaip kaladėlių krūvoje, patiria beprasmybės alsavimą, ir jis tikrai labai pražūtingas. Dažnai, nematydamas gilesnės prasmės, suvokdamas, kad jo gyvenimas yra baigtinis, kad jis stovi ant prarajos prieš nebūtį, žmogus puola į paniką. Net ir turtuoliai, kurie turi viską – jachtas, lėktuvus, - galų gale pasensta ir pamato, kad viso to neteks.

Garsus amerikiečių fizikas, matematikas ir kibernetikas Johnas von Neumannas, kai sužinojo, kad serga vėžiu, puolė į paniką suvokęs, kad gali netekti savo minčių. Jo protas tikrai buvo įspūdingas. Dėl to jį net kaip psichoterapeutas konsultavo katalikų kunigas.

Tikintis žmogus irgi nebūtinai gyvena tik komforto būsenoje. Religija duoda giedrumo jausmą suvokiant, kad tikrovė yra didesnė, negu mūsų protas parodo, ir kad žmogaus patirtis nesibaigia su šiuo gyvenimu. Tai įkvepia ir apsaugo nuo depresijos.

Bet religinis santykis nėra vien tikėjimas, o ir tam tikras įsipareigojimas. Tada paaštrėja žmogaus gebėjimas atjausti kito skausmą – o tokia būsena kelia ir daug rūpesčio, liūdesio. Jis mato kenčiantį ir negali pro jį praeiti.

- Argi be transcendencijos neįmanoma rūpintis kitais, jų mylėti? Negi visi, remiantys vargstančias Afrikos tauteles, daro tai tik iš religinių paskatų?

- Be abejo, įmanoma. Bet žvelgiant istoriškai, pirmieji rūpintis vargingomis tautomis pradėjo krikščionių misionieriai – XIX a., XX a. pirmoje pusėje. Vėliau prisijungė ir nemažai sekuliariai nusiteikusių laisvamanių. Bet jie išauginti krikščioniškoje terpėje.

Indų kultūroje toks fenomenas, kaip motina Teresė, neįmanomas iš esmės. Padėti vargstančiam ten suvokiama kaip daryti blogą darbą. Jis vargsta, nes jo karma yra bloga. Kai atkentės, kitame gyvenime atgims geresniu pavidalu. O jeigu tu jam sutrukdysi kentėti – pakenksi. Tada jis vėl atgims vargšu ar dar labiau kenčiančiu padaru. Indų kultūroje filantropija – kultūriškai neįsivaizduojamas dalykas.

Krikčioniška meilė – beprecedentis fenomenas žmonijos istorijoje. Vakarų žmonės, kurie neturi santykio su transcendencija ir nėra religingi, vis tiek yra išauginti krikščioniškoje terpėje. Jie – Vakarų kultūros, stovinčios ant graikiško ir krikščioniško pamato, produktas. Sakymas, kad žmogus turi būti autentiškas, sprendimus priimti asmeniškai, kad turi būti asmens laisvė – ateina iš krikščionybės. Kritiškumo, racionalumo reikalavimas ateina iš graikų.

Netiesiogine prasme mes visi esame krikščionys ir graikai, net jeigu nekalbame graikiškai ir neišpažįstame krikščionybės. Altruistas ateistas giliausia kultūrine prasme vis tiek yra krikščionis.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.