Istorija buvo paprasta. Britų laikraštis „The Independent“ paskelbė emigrantai-brit%C5%B3-pa%C5%A1aip%C5%B3-taikinys-papildyta.htm"="">emigrantai-brit%C5%B3-pa%C5%A1aip%C5%B3-taikinys-papildyta.htm"" target="_blank">karikatūrą, kur atvykėliai darbuotojai supakuoti, kaip kokios vištienos kojelės, plastiko dėžutėje, aptempti plėvele, siūlomi du už vieno kainą, ir, kad būtų aišku kiekvienam, pažįstančiam raides, dar parašyta, kad lietuviai.
Natūralu, kad sukilo pasipiktinimas, ir lietuviai pradėjo negrabia anglų kalba spirgėti internete, grūmodami Londono laikraščiui ir veldamiesi į beprasmes diskusijas su kitais komentatoriais. Nieko naujo.
Na, pirmiausiai tai labai padėtų, jei tiksliai suprastume situaciją. Nereikėtų pradėti nuo susireikšminimo. Laikraštis spyrė pirmiausiai ne lietuviams, o prekybos tinklui „Tesco“, kuris kaip tik šiomis dienomis pasitaikė po ranka vienam kairiųjų politikui.
Politikas, vardu Chrisas Bryantas, negudriai pakėlė triukšmą, apkaltinęs prekybininkus tuo, kas visad užkabina rinkėjus: girdi, prekijai be skrupulų, jie tyčia samdo daugiau atvykėlių, kad tik jiems mažiau mokėtų. Galėtų geriau samdyti savus. „Britų darbai – britų darbininkams“, kaip anuomet pasakė buvęs tos šalies premjeras, paskui ilgai gailėjęsis to posakio. Nes nėra galimybės uždrausti europiečiams dirbti Britanijoje, ir nėra galimybės priversti darbdavius skirstyti darbuotojus pagal kilmę, jei jie turi ES pasus.
Tačiau runkeliai ir Anglijoje runkeliai, ir jiems tokia retorika – kaip medumi per širdį.
Viešųjų ryšių akcija politikui Chrisui Bryantui nelabai pavyko, nes savo išpuolyje supainiojo net miestus, kur esą prekybininkai tyčia persikelia, kad daugiau pasamdytų rytų Europos gyventojų. Be to, kaip ir begalę kartų prieš tai, teiginiai, esą atvykėliams moka mažiau, pasirodė esą tik burbulas. Nemoka jiems mažiau. Visiems už tą patį darbą siūlo vienodai, tik vietiniai neina jo dirbti.
Lygiai tas pats apie tą užuominą „du už vieno kainą“. Suprask, už tuos pačius pinigus gali pasamdyti arba du lietuvius, arba vieną normalų darbuotoją. Tai netiesa, bet nereikia leisti tiesos troškimui užgožti vaizdingo juokelio. Tai, kad žydai kepa macus su krikščionių vaikų krauju, juk irgi nebuvo tiesa, bet pasakojimui plisti nesutrukdė.
Laikraščiui „The Independent“ visos šios detalės nėra ypač reikšmingos. Kairiosios liberalios minties šauklys nekenčia daug ko (labiausiai nemėgsta buvusios premjerės Margaret Thatcher, bet dar ir karališkosios šeimos, Amerikos, kapitalizmo, rinkos, bankų, automobilių – pavargčiau vardinti), tačiau didžiausią šalies maisto prekių mažmeninės prekybos tinklą, jei galėtų, pasmaugtų savom rankom. O pasmaugę, nueitų prie kapo ir ant jo nusilengvintų.
Jei manote, kad vien Lietuvoje nekenčia prekybos tinklų, komercinių aludarių, Skandinavijos bankų ir degalinių, tai jūs aiškiai nesate girdėję, ką anglų kairieji galvoja apie „Tesco“. Visos Lietuvos audros stiklinėje – gėjai prieš patriotus, Žygaičiai prieš skalūnus, Kremliaus pinigai prieš atominę elektrinę, violetiniai prieš „Lietuvos rytą“ – yra tik kultūringa mielų žmonių diskusija, palyginti su tuo, kokiu pragarišku įsiūčiu alsuoja kai kurie anglai prieš tinklines parduotuves. Ten tikri suaugusiųjų žaidimai. Ten tikros aistros.
Laikraštis „The Independent“ yra šios pagiežos vėliavnešys. Dienraštis, skaitomas daugiausiai tų, kas dirba valdišką darbą (arba tų, kas iš tėvų verslininkų paveldėjo tiek, kad gali nebedirbti ir svaičioti apie geresnį perdalijimą, gerti brangias kavas ir užkandžiauti organiniais dribsniais) paprastai gina užsieniečius. Tai yra, gina, jei jie yra kitos odos spalvos, ne krikščionių tikėjimo, arba panašūs į nuskriaustuosius.
Lietuviai Britanijoje, tačiau, visiškai netraukia iki skriaudžiamų asmenų statuso. Ne tik todėl, kad patys ką nori nuskriaus. Nors jie dažniausiai juodadarbiai, nors ir išsiskiria trumpai kirptom galvom, atlėpusiom ausim ir nerafinuotomis manieromis, lietuviai neša į Angliją juos gąsdinantį amerikietišką požiūrį į darbą, valstietišką užsispyrimą ir kibumą, o taip pat skausmingai paprastą, bet labai koncentruotą norą kalti pinigus kuo greičiau.
Todėl kairiesiems mes, lietuviai, esam tinkamas taikinys, ir todėl būtent lietuvius suguldė dailininko ranka po skaidria plėvele mėsos pakuotėje.
Laikraštis žiebė prekybininkams, bet prie progos užvožė ir mums. Nes norėjosi, ir, kas svarbu, buvo galima ir nepavojinga. Jūs manote, toje plastikinėje dėžutėje kas nors būtų išdėliojęs juodaodžius, arba žmones su turbanais arba ką nors, kas primintų musulmoniškų šalių gyventojus? Juokaujate. Už paprastesnius juokelius Danijoje kelis mėnesius žemė su dangum maišėsi. Net ir rusų niekas taip nepavaizduotų – suguldytų su veltiniais, barzdomis ir balalaikomis – niekada gyvenime. O lietuviai yra pats tas. Maža, silpna, niekam nekliūvanti šalis be didelių ekonominių interesų, ir jos išeiviai gatvėse nesiautės.
O dabar apie tai, ar tai teisinga, gražu, ir ką mums reikia daryti?
Nei teisinga, nei gražu. Patikti neturi (man irgi nepatinka, jeigu ką), bet ką nors pakeisti neturime galimybės.
Deja, reikia suvokti, kad mūsų, lietuvių, nemėgsta daugumoje tų šalių, kur dirba ar gyvena daug mūsų tautiečių. Teisėsauga gali sulaikyti smurto proveržius, įstatymus galima pritaikyti skleidžiantiems neapykantą arba kurstantiems smurtauti. Tačiau mylėti nepriversi, ir gilumoje liks ir panieka, ir pašaipa, ir pavydas – ir protarpiais prasiverš štai tokiomis karikatūromis, paminėjimais juokeliuose ir filmuose, užuominomis rašytiniuose tekstuose.
Mes esame nemėgstami, ir mėgti savęs nepriversime. Kaip sakė viename filme – nori, kad tave mėgtų, nusipirk šunį. Bet yra paprastesnis variantas: kai tokios karikatūros įgrista ir erzina, geriausias būdas padaryti, kad jos tavęs neliestų, yra pakeisti gyvenamąją vietą ir grįžti namo.
Svetimos šalies šeimininkų nepakeisi. Gali arba susitaikyti, arba nebūti ten.
