Dar privalu, kad žmonės turėtų laisvą priėjimą prie savigarbos nežlugdančio kredito – taip, omenyje turiu „Visa“ ar „Mastercard“ kreditines korteles su padoria kredito linija ir mažais procentais, o ne greitų paskolų kontoras ar kaimyną Kostą, kuris – visas kaimas žino – po lova turi pasidėjęs grynųjų, sutaupytų pardavus nemažus kiekius pieno ir/ar samanės, ir, bėdai ištikus, gali paskolinti šimtą kitą litų.
Pageidautina, kad tokių piliečių būtų daugiau nei 35 proc. visų šalies gyventojų.
Štai jums ir receptas iš tiesų laisvos ir ateitį turinčios Lietuvos. Kaip tai pasiekti – ar gerinant išsilavinimo kokybę, ar skatinant verslumą, ar kuriant mistinę žinių ekonomiką – palieku tai spręsti įvairių sričių ekspertams. Tačiau be solidžios grynųjų sumos banke, lengvai prieinamo ir nebrangaus kredito, galiausiai, būsto kuriame yra tiek kambarių, kiek šeimoje žmonių, jokia šalis ateities neturi.
Tegul jau man atleidžia draugai menininkai – meno žmonės yra kitokie sutvėrimai, jų kitoks požiūris ir kitokie poreikiai. Šiuo atveju aš kalbu apie vidutinį žmogų, kandidatą į vidutinę klasę. Jam mano minėti dalykai yra gyvybiškai svarbūs.
Pasakysiu dar didesnę šventvagystę – šių materialių dalykų trūkumas bei nuolatinis rūpestis dėl pinigų vidutinį žmogų paverčia burbančiu, nelaimingu, pervargusiu chamu. Taip, be kita ko, tai ir nuoroda į „Chamogeitą“, skandalingąjį lenkų futbolo aistruolių transparantą, kuriame lietuvių chamams siūloma klauptis prieš lenkų ponus.
Tai – puikus pavyzdys, kaip dvi kadaise buvusios gerbtinos ir pasiturinčios tautos, dabar nuskurdusios ir pulsuojančios vargetos nuoskaudomis, bado viena į kitą pirštais – štai jums ir juokiasi puodas, kad katilas juodas.
Lietuva ir Lenkija, kartu su likimo draugėmis Bulgarija ir Rumunija, yra tarp skurdžiausių ES šalių. Abiejose netrūksta minėtame transparante įvardytų chamų (be abejo, būtent tie chamai ir pagamino šedevrą, sukėlusį atsiprašinėjimų, įsižeidinėjimų ir kaltinimų bangą).
Ir vienur, ir kitur (tikrai ne iš gero gyvenimo) siautėja bukagalvių paauglių gaujos ir apsvaigusių benamių ordos. Lietuvoje situaciją dar labiau paaštrina pajamų pasiskirstymo nelygybė – irgi viena didžiausių Europoje.
Sakykime, esate darbingo amžiaus vyriškos lyties Lenkijos ar Lietuvos gyventojas tarp aštuoniolikos ir dvidešimt penkerių metų. Atostogauti ir pramogauti nėra už ką. Darbo arba nėra, arba moka per mažai, arba šiaip dirbti tingisi.
Normalaus elgesio modelių taip pat nėra. Tėvas baigė šiaip taip devynias klases, motina proftechninėje mokėsi siuvimo amato. Tėvas kartais dirba, bet dažniau geria. Motina kartais geria, o kai negeria, daro tai, ką trys kartos moterų darė prieš ją – mėgina iš trečiarūšių sudedamųjų dalių išvirti prėską, nesveiką, tukinantį, nuobodų kaimietišką maistą, skalbia drabužius atgyvenusia skalbimo mašina ir džiausto juos ant virvių kieme arba daugiabučio balkone.
Žinote, ką man pasakė neturtinga laikoma amerikietė pensininkė, kai aš jai apibūdinau tipiškos provincijos lietuvės moters gyvenimą? Kiūtinimą pėsčiomis į parduotuvę apsipirkti, krepšių su maistu vilkimą kol iki žemės nutįsta rankos ir ima chroniškai skaudėti nugarą; ieškojimą, kur pigiau šią savaitę parduodama varškė; bulvių „importą“ maišais iš giminaičių, gyvenančių kaime... „Atleiskit man už mano prancūzų kalbą, bet na**ui tokį gyvenimą“, - net pati nuo savo žodžių krūptelėjo moteriškė.
Ji kiekvieną savaitę važiuoja į kirpyklą, tada pasidaro manikiūrą; pagyvenusiu, bet toli gražu nebyrančiu automobiliu nuvažiuoja į prekybos centrą apsipirkti ir niekuomet pati namuose negamina maisto, nes, pasak jos, „dariau tą tol, kol turėjau vaikų, dabar jau užtenka – tegul kiti dirba.“
Pusryčiams ji pavalgo ką parsinešusi paruošto iš parduotuvės. Priešpiečių nuvažiuoja į vietinį miestelio restoranėlį. Ten dar paplepa su draugėmis, tada pakeliui išsinuomoja filmą ir važiuoja namo valgyti vakarienės, kurią užsisako telefonu iš restorano. Pavalgo tiesiai iš popierinių indų su plastikiniais įrankiais, paskaito laikraštį ir eina miegoti.
Ar tai gyvenimas, atitinkantis kiekvieno poreikius, pageidavimus, skonį? Ar čia prabanga? Ar čia daug vietos dvasiniam gyvenimui, menui, literatūrai? Jokiu būdu! Bet ši močiutė tėra baigusi vidurinę. Jai nerūpi Baudelaire'as ar Foucault. Jai rūpi kaip prisikimšti pilvą, patogiai nuvažiuoti iki parduotuvės, paplepėti su draugėmis ir pasėdėti savo namo verandoje žiūrint į nusileidžiančią saulę.
Kol kas mūsų močiutės sau to leisti negali. Pernelyg didelė dalis visuomenės sau to leisti negali. Štai tokioje skurdo, ar bent jau nuolatinio streso dėl pinigų, aplinkoje ir veisiasi jie, chamai.
Taigi, esate darbingo amžiaus vyriškos lyties Lenkijos ar Lietuvos gyventojas, kuriam mažiau nei trisdešimt. Pinigų nėra, darbo nėra, arba jis užknisa. Ką daugiau vasarą veikti? Rėkti gyvulių balsais sporto varžybose. Šiukšlinti paežeres ir gerti pigią degtinę.
Jeigu esi nesusitupėjęs paauglys ar taip ir neužaugęs vyras, dar gali badyti kačiukams akis, mėtyti šunis nuo tiltų ar vogti naminius gyvūnus ir lupti jiems kailius. Teko girdėti, kad mano gimtuosiuose Kėdainiuose toks verslas klesti.
Palieka žmogus savo augintinį pririštą kelioms minutėms prie parduotuvės durų – šast, ir jo nebėra. Jeigu yra paklausa, bus ir pasiūla. Toks vienas paslaugus žmogelis šiuos neva benamius gyvūnėlius surenka, nulupa kailius ir veža juos į Kauną parduoti.
Gyvenimas kai kuriuose Lietuvos ir Lenkijos kampeliuose nepasikeitė nuo to laiko, kai buvo sukurtos daugeliui iki skausmo žinomos šio regiono pasakos. Baisios, storžieviškos, negailestingos. Pasakose kailius į Rygą veždavo, bet dabar ko gero benzinui neužtenka — Kaunas arčiau...
Pavadino lenkai mus chamais – per daug nesipiktinkim. Jie niekuo ne geresni. Tokie patys kompleksuoti „chlopai” Europos Sąjungos paraštėse, kur moterys iki šiol abortus darosi namų sąlygomis su paltų pakabomis, o paaugliai dryžuotais treningais gąsdina degalinėse sustojusius turistus ir prievartauja devynmetes mergaites.
Ta proga – patarimas abiejų šalių elitui – politiniam, intelektualiniam, verslo: sukurkite sąlygas paprastiems žmonėms užsidirbti, nes greitai prabangios tvoros ir pasaulio literatūros tomeliai nepadės apsisaugoti nuo piktų, pavargusių, pagiežingų masių.
