Tradiciškai renginys įsibėgėjo vidurdienį Račkiškių koplyčioje laikytomis mišiomis. Po jų pašventinus gėles, žolynus, javus, daržoves, vaisius ir, svarbiausia, duoną, žmonės pasklido pramogauti po muziejaus sodybas.
Šįmet beveik visos linksmybės vyko Aukštaitijos kaimo sodybose. Jose buvo siekiama atgaivinti praėjusio amžiaus pradžios šventadienius.
Vienoje iš sodybų lankytojai buvo kviečiami stebėti pagal 1935 metų Rumšiškių, tuo metu liaudyje tarmiškai vadintų Rumškių, parapijos ūkininkų tradicijas švenčiamos Žolinės šventės.
Tarpukario laikų išeiginiais drabužiais vilkintis ūkininkas Sadauskas, jo žmona ir penki vaikai buvo ką tik grįžę iš bažnyčios, kur dalyvavo šv.Mišiose. Rankose jie parsinešė klebono pašventintus žolynus, būtinai surištus raudonu vilnoniu siūlu — kad laimę neštų.
Pagal to meto papročius, visa šeima sėdo prie stalo, kuris buvo nukrautas ūkininkų žmonos ruoštomis šventinėmis vaišėmis: ant kopūsto lapų krosnyje keptais bulviniais blynais, dešra, šviežiu baltu sūriu, medumi, pyragais, rugine duona, gira, obuoliais, kriaušėmis.
„Žolinė — geras ir derlingas metas. Turime iš šiųmečių rugių keptos duonos ir pyragų, šviežių bulvių blynų, kvapnaus medaus bei ką tik išnokusių vaiskų“, — kalbėjo ūkininkas.
Pas ūkininkus per Žolinę atvyko gausus būrys giminaičių, kurie taip pat buvo pakviesti prie stalo pasivaišinti. Prie to meto kaimo apranga vilkinčių aktorių progos turėjo prisijungti visi muziejaus lankytojai. Jie galėjo ne tik paragauti vaišių, bet ir išgirsti įdomių to laikmečio kaimo istorijų, sužinoti apie lietuviškas tradicijas, darbus, žaidimus.
Sadauskų namo kieme buvo šokami liaudiški šokiai, žaidžiami žaidimai.
Kitose sodybose buvo galima paragauti kaimiškos kiaušinienės, paklausyti liaudies kapelų koncertų, išmokti kaimiškų jaunimo žaidimų, įsigyti liausies meistrų dirbinių.
Po muziejaus sodybas vaikštinėjo įvairiomis puokštėmis ir gėlių vainikais nešinos moterys bei vaikai. Puokštė — svarbiausias Žolinės šventės atributas.
Senovėje sakydavo: „Jei per Žolinę neturėsi rankoje gėlių, velnias į ją įkiš savo uodegą.“
Idėjų, kaip susirišti Žolinės puokštę, buvo galima pasisemti atskirų Lietuvos regionų puokščių parodoje. Puokštėse puikavosi ne vien žolynai, bet ir vaisiai bei daržovės. Kūrėjai į puokštes įrišo obuolius, kriaušes, morkas, agurkus, moliūgus, cukinijas.
Šventėje dalyvavusi žolininkė iš Rumšiškių Gražina Žumbakienė visus norinčius supažindino su lietuvių darželiuose nuo senovės augančiais vaistiniais augalais.
„Kiekvienas augalas turi ypatingų galių. Žinantys, ką jie simbolizuoja ir nuo ko gydo, gali išvengti net rimtų ligų ir nelaimių, prisišaukti sėkmę ir turtą“, — aiškino G.Žumbakienė
Kitos žolininkės tikino, kad norintiems žiemai prisirišti gardžiai kvepiančių ir vaistingų augalų bei vantų, dar nevėlu laukuose prisirinkti žolynų. Buvo galima sužinoti, kurie žolynai tinkami smilkyti, kaip žoleles panaudoti palaikyti grožiui ir sveikatai.
