Panašiai mąsto ir visa Baltųjų rūmų santykių perkrovimo komanda, kuriai nuo optimistiškų pasiglėbesčiavimų ir simbolinių mygtukų paspaudimų su Sergejumi Lavrovu, gali tekti sėsti prie rimtų derybų stalo. Deja, bet Vakarai, tikėdami, jog griuvusi sovietinė santvarka savaime pakeis geopolitines pozicijas Maskvoje, smarkiai klydo. Rusija niekada ir nebuvo pasitraukusi iš Šaltojo karo.
Komunizmo įkalta neapykanta Vakarams, troškimas eiti savo ypatingosios Rusijos keliu, kančia dėl chaoso šalies viduje ir geopolitinio silpnumo, iš to sekantis mesianistinis požiūris į visus politinius procesus vis dar gyvas eilinių rusų kraujyje.
Tiesa, po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Rusija kurį laiką buvo tiesiog nepajėgi kaip lygus su lygiu varžytis su Vakarų pasauliu, todėl susidarė iliuzija, jog sunkiai ant kojų nustovėjusio Boriso Jelcino vedama valstybė savaime, per atsivėrusias kapitalizmo galimybes, žengs Vakarų link ir kultūrine bei socialine prasme.
Tačiau į valdžią atėjus Vladimirui Putinui ir kitiems buvusiems specialiųjų tarnybų veikėjams, susiformavus Kremliui lojaliam oligarchų ratui bei perėmus visų valstybės išteklių bei jėgos struktūrų valdžią į savo rankas, Rusija persigrupavo ir pradėjo naują žaidimo etapą. Ši Šaltojo karo kalba, sutrikdžiusi B.Obamą, nėra tolygi raketinių dalinių dislokavimui Kuboje, tačiau ji dengia žymiai pavojingesnį žaidimą, kurį Rusija jau senokai žaidžia su Vakarų pasauliu.
Žaidimas prasidėjo jau tada, kai užsienio verslo kompanijos, klupdamos ir lipdamos viena per kitą, atsiliepė į kvietimus investuoti gamtos išteklių gausos iškeltoje Rusijoje. Kaip teisingai yra pastebėjęs britų apžvalgininkas Edwardas Lucas, kai kurios kompanijos greitai suprato verslo Rusijoje taisykles ir pasitaikiusia proga būdavo pirmos, puolančios ginti Rusijos įvaizdžio Vakaruose, taip taikydamos prie geresnio investicijų krepšio.
Deja, bet atėjo laikas, kai verslo ir politikos interesai pradėjo pintis ir tokie veikėjai kaip buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroderis politinę moralę iškeitė į galimybę pasipelnyti iš neišsenkančios „Gazprom“ piniginės.
Nenuostabu, kad ekonominiai saitai ir poreikis užtikrinti investicijų saugumą verčia kompanijas ar atskirus asmenis imtis Rusijos gynybos bei advokatavimo tarptautiniu lygmeniu. Rusijos tapimas Pasaulio prekybos organizacijos nare, nepaisant visos kritikos dėl griežto socialinių klausimų sprendimo, nedemokratinių veiksmų rinkimų metu, politinio oponentų persekiojimo ir daugelio kitų, tik parodė, kad prekybos laisvė ir pelno galimybė tampa prioritetu asmeninės laisvės atžvilgiu.
Lygiavertis Rusijos dalyvavimas tarptautinių organizacijų veikloje ir netgi lyderiavimo galimybės primena prancūzų komiko Remi Gaillardo filmukus, kuriuose jis, apsirengęs suderinta sportine apranga, iš žiūrovų gretų įbėga į aikštelę ir lyg niekur nieko spaudžia visiems rankas bei bando lygiateisiškai dalyvauti varžybose. Tiesa, Rusijos, skirtingai nei vargšo Remi, niekas neišmeta už pakarpos lauk, tik supratę jos klastą.
Kremlius pakankamai ramiai reaguodavo į Vakarų kritiką ir beveik visus argumentus atremdavo, pabrėždamas, jog savo valstybėje rusai laisvi elgtis pagal savo valią. Tiesa, tokiai formuluotei visiškai netinka vis naujai leidžiami įstatymai ribojantys nevyriausybinių organizacijų, opozicinių partijų veiklą, protesto galimybes, bet kokią politinę raišką, galinčią sujudinti V.Putino režimo pamatus. Paskutiniu kirčiu, sukėlusiu daugiausiai pasipiktinimo užsienyje, tapo įstatymas, beveik visą su homoseksualumu susijusią informaciją apibrėžiantis kaip propagandą ir už tai numatantis pinigines baudas, o tam tikrais atvejais ir įkalinimą.
Anglų aktorius Stephen Fry viešu laišku Davidui Cameronui herojiškai prašė atsižvelgti į žmogaus teisių padėtį Rusijoje ir boikotuoti žaidynes, apeliuodamas į tas vertybes, kurias gina olimpinė dvasia. Tačiau vargu, ar sportininkai, kurie ketverius metus ruošėsi šiam renginiui bei valstybės, rėmusios jų pasiruošimą ir organizuojančios dalyvavimą, ryšis tokiam žingsniui. Deja, bet moralė kai kuriais atvejais jau per brangi vakarietiškai kišenei.
Sočio žiemos olimpinės žaidynės, po metų vyksiančios Rusijoje – vienas rimčiausių Putino laimėjimų Vakaruose. Jam pavyko ne tik įtikinti Tarptautinį olimpinį komitetą, kad Rusija yra valstybė, pajėgi deramai atlikti pasaulinės šventės rengėjų pareigas, bet ir sugrąžinti tikėjimą Rusijos galia paprastiems rusams.
Nesunku rasti paralelių tarp šios olimpiados ir 1936 metų Berlyne, kai tuometinis nacistinės Vokietijos diktatorius Adolfas Hitleris, remdamasis olimpinių žaidynių prestižu, bandė pasauliui parodyti kylančios Vokietijos galią ir įtvirtinti jos kaip pasaulio lyderės statusą. Vokiečių pranašumas – tiek fizinis, tiek moralinis – turėjo būti sėkmės pagrindas, ir tam negalėjo būti jokių kompromisų.
Panašiai į olimpines žaidynes žvelgia ir Putino režimas. Brangiausios žiemos olimpinės žaidynės istorijoje privalo baigtis Rusijos, o tiksliau, Putino triumfu, kuris priverstų pagarbiau žvelgti į jį ne vien byrančią rinkėjų dalį, bet ir vis dar lengvabūdiškai į išsišokimus reaguojančius Vakarus. Ir nesvarbu, kad Rusijos įstatymai vis labiau slenkasi artyn to, kas išdidžiai vadinama rusiško tipo demokratija, palikdami už borto tuos, kurie nepalankūs rėžimui.
Ir tai ne tik homoseksualų klausimas, tai klausimas dėl to, ar Rusijai reikalingi kitaip nei Putinas ir jo aplinka mąstantys, ar apskritai kritiškai mąstantys piliečiai? Anos Politkovskajos ir kitų ryžtingų kritikų likimai rodo, kad visiems nepritariantiems gailesčio nebus, nes privalo būti Rusija vieninga... Vladimiro Putino asmenyje.
Ką toks Rusijos augimas reiškia paprastiems rusams, kurie susidūrė su Vakarų pasauliu, dar nepamiršę juos auklėjusios komunizmo dvasios? Rusijos baudžiauninkas pajuto papildomų trupinių, kuriuos jam nuo stalo lengva ranka brūkšteli naftos ir dujų ponai, džiaugsmus. Šalyje, kuri buvo patyrusi tiek socialinių katastrofų, viską šluojančių perversmų, kuri beveik niekada neturėjo politinės ramybės laikotarpio, kurioje kalbos apie pilietiškumą ir laisvę niekada neturėjo daug prasmės, bet koks stabilumo ir galios pojūtis sukelia euforiją.
Panašus svaigulys dabar apėmęs tuos vidurinės klasės rusus, kurie pulkais plūsta į Turkijos, Egipto ir kitų šalių kurortus. Ten, trypčiodami prie pusrytinio švediško stalo, jie pagaliau gali pasijausti lygūs su vokiečiais, prancūzais ar anglais.
Dar didesnį džiaugsmą teikia galimybė patiems pasijusti ponais, vaikant vietinius pardavėjus, patarnautojus ir kitus paslaugų sektoriaus atstovus, kurie paklusniai kenčia pirmą kartą į svečią šalį išvykusių liumpenų užgaidas ir išsišokimus, o vakarais išnešioja nuo neproporcingo alkoholio kiekio palūžusius į jų žvaigždėtus apartamentus.
Tokiems paprastiems rusams, tai yra galimybė pagaliau didžiuotis savo šalimi ir įsitikinti tuo, ką tiek komunizmo, tiek Putino režimo ideologai, apkvaišę nuo špengleriško istoricizmo ir hėgeliškos dvasios fenomenologijos, jiems skelbė diena iš dienos – Rusijai pasaulio istorijoje skirtas ypatingas vaidmuo. Taip patriotizmas dėl savo šalies sėkmės gali tapti likusių auklėjimu ar nuostaba, kad mažieji kaimynai nesupranta išskirtinės rusų tautos misijos bei kovos su vakarietiškų vertybių dekadansu.
Keista, bet vis didesnis tikėjimas, jog Rusija bei iš paskos kulniuojančios jos satelitinės valstybės eina išrinktųjų keliu vis labiau grįžta ir į išsilaisvinusiųjų protus. Kai kurių Seimo narių, viešai skelbiančių savo tautines pažiūras pamąstymai, kad Rusijos įstatymai žymiai geriau užtikrina piliečių moralią laikyseną, o Vakarai jau žlunga ir nusitemps mus visus, primena, koks baisus tas nepamatuotos nostalgijos prakeiksmas.
Tik šiuo metu tokia nostalgija primena suaugusio žmogaus atsiminimus, kaip neblogai jį auklėjo patėvio diržas ir kad tik tokiu keliu į žmones išeinama. Žinia, ne visiems lemta suaugti protu ir drąsiai į laisvę išeiti, kai kuriems tėvelio diržo vis ilgu ir per amžius jo reikia ramybės užtikrinimui.
Rusija ne tik bando sugrįžti, bet ir informacinio karo pagalba įrodyti, kad be jos mes negalime, kad ir kokios kultūrinės ar socialinės slinktys įvyko, mes esame jos dalis. Deja, bet spaudimas neveikia, nes Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, jau senokai sparčiai nutolo socialine prasme į Vakarus, o kultūriškai niekada ir nebuvo Rusijos įtakoje, todėl daryti įtaką joms galima tik vis dar išnaudojama dujų tiekimo korta bei laikinais pasispardymais, atsisakant įleisti vieno ar kito gamintojo produkciją.
Nežinia, kiek ilgai truks Kremliaus kantrybė, tačiau vis labiau artėjanti energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos teikiamų išteklių pastebimai erzina ir agresyvumas tik augs – nuo Kaliningrado srities militarizavimo, iššaukiančių pratybų, simuliuojančių Baltijos valstybių užėmimą iki Kremliaus taip mėgstamų šnipų bei įvairiausio plauko rusiškos dvasios propaguotojų.
Sočio arklys slenkasi vis arčiau su savimi gabendamas naujas demokratijos, laisvės, pilietiškumo ir kitų vakarietiškų idealų sampratas, o kartu ir versdamas Vakarus pažvelgti į savo pačių susikurtas moralines dilemas.
Kaip buvo pastebėjęs filosofas Stasys Šalkauskis, Lietuva yra unikalioje tilto tarp Rytų ir Vakarų padėtyje, todėl nuo mūsų sugebėjimų atremti informacines atakas bei blaiviai reaguoti į provokacijas ir grasinimus labai priklausys ir tolesnė Kremliaus drąsa skverbtis bei Vakarų partnerių budrumas.
Pastarųjų dienų įvykiai parodė, Baltijos valstybių nerimas nėra nepagrįstas, kad Putino Rusija vis dar gyva Šaltojo karo revanšizmo dvasia ir bet kurią silpnumo akimirką Sočio arklys gali pasirodyti prie Vakarų vartų.
