Vertėtų pasidžiaugti, kad taip neatsitiko po praėjusios savaitės antilietuviško išpuolio Lenkijoje, Poznanėje, kur vietos futbolo klubo „Lech” aistruolių grupė per rungtynes su Vilniaus „Žalgiriu” iškėlė plakatą „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkų poną”.
Lietuvos institucijos į šį incidentą reagavo neigiamai, tačiau deramai santūriai. Tiesa, sunku suprasti, kodėl pasyvi Lietuvos futbolo federacija, kuri savo poziciją turėjo pareikšti bene aštriausiai, kreiptis į tarptautines futbolo organizacijas.
Deramai orią Lietuvos poziciją greičiausiai lėmė ir tai, kad patys lenkai – tiek politikai, tiek paprasti piliečiai – suskubo smerkti šio išpuolio.
Visiškai kitokį požiūrį paskelbė valdančiosios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis, europarlamentaras V.Tomaševskis.
Jis pareiškė, kad prie lenkų futbolo aistruolių bjauraus išpuolio prisidėjo Lietuvos specialiosios tarnybos.
Pirmiausia tokia absurdiška teze politikas išsisuko nuo būtinybės tiesiai pasmerkti antilietuvišką provokaciją Poznanės stadione.
Skirtingai negu Lietuvos lenkų sąjungos vadovas M.Mackevičius ar Lenkijos valstybės institucijos ir daugelis paprastų piliečių.
Negana to, savo pareiškimu LLRA vedlys vėl pakurstė po truputį slūgusias emocijas ir taip parodė, kokių tikslų iš tiesų siekia.
Juk V.Tomaševskio žingsnis – beveik vadovėlinis politinės inžinerijos pavyzdys.
Jo šalininkai išgirdo iš savo vadovo tai, ką norėjo išgirsti – griežtą ir bekompromisį teiginį, nurodantį kaltininką. Tokiu būdu lyderis patvirtino ir įtvirtino jų akyse savo lyderystę.
Kita vertus, reikėtų ir klausti, ar toks Lietuvos visuomenę piktinantis V.Tomaševskio pareiškimas padeda sukurti palankesnę atmosferą sprendžiant lenkams itin svarbius klausimus.
Pagaliau ar LLRA apskritai prisidėjo prie Lietuvą valdančios koalicijos siekdama, kad šie klausimai būtų sprendžiami?
Jei taip, tai LLRA vadovo metodai ir elgesys tik mažina galimybes ir atitolina perspektyvas ką nors išspręsti.
Esant įkaitusiam emociniam fonui ir visuomenėje tvyrant pasipiktinimui vienokiais ar kitokiais lenkų tautinei mažumai atstovaujančių veikėjų veiksmais, dar sudėtingiau bus spręsti dvigubos vietovardžių rašybos legalizavimo, vardų ir pavardžių rašybos originalo kalba dokumentuose ar lenkų tautinės mažumos švietimo klausimus.
Tokie V.Tomaševskio pareiškimai kelia susirūpinimą ir Lenkijoje. Juk jos valdžia, LLRA būnant valdančiojoje koalicijoje, greičiausiai tikėjosi, kad minėtos įsisenėjusios problemos bus išspręstos, o pastaruoju metu pašliję kaimyninių valstybių santykiai pagerės.
Tad LLRA vedlio pareiškimo neigiamą poveikį pirmiausia, ko gero, pajus patys Lietuvos lenkai, tvarkydami savo kasdienius reikalus valstybės institucijose, švietimo ar sveikatos įstaigose.
Abejotina, ar V.Tomaševskis priimtų Kauno mero konservatoriaus A.Kupčinsko iššūkį susirungti futbolo aikštėje.
Pastarasis politikas, žinoma, irgi mėgina išpešti sau naudos iš šios situacijos, tačiau, reikia pripažinti, tai daro gana inteligentiškai.
Tačiau net jei europarlamentaras laimėtų baudinių seriją, tai nepagerintų bendros padėties ir lietuvių požiūrio į lenkus. Greičiau būtų taip, kaip nutiko pačiam Poznanės „Lech” – laimėjimas vienose rungtynėse nelemia galutinės sėkmės visoje kovoje. To verta nepamiršti, ypač politikams.
O lietuviams – tiek paprastiems piliečiams, tiek politikams – dabar svarbiausia išlaikyti blaivų protą ir nepasiduoti veikėjų, kuriems „tuo geriau, kuo blogiau”, provokacijoms.
Beje, šią savaitę kažin ar ne pernelyg skausmingai buvo sureaguota į Lietuvos vardo paminėjimą kitoje mums svarbioje šalyje Anglijoje.
Tenykštis laikraštis „The Independent” išspausdino karikatūrą, kurioje žinomo prekybos centrų tinklo „Tesco” plastikinėje pakuotėje supakuota „pigi darbo jėga iš Rytų Europos” po „du už vieno kainą”, o šalia prierašas – „kiekvienas lietuvis padeda”.
Lietuvos piliečiai abiejose Lamanšo pusėse puolė plūsti britų, o ambasadorė Londone A.Skaisgirytė-Liauškienė tuojau pat nusiuntė laikraščio redakcijai laišką, kupiną švento pasipiktinimo.
Didelės britų visuomenės dalies niekinamas požiūris į visus atvykėlius iš Rytų Europos, įgavęs net baltojo rasizmo terminą, – vieša paslaptis. Bet mums, ko gero, pirmiausia derėjo įsigilinti į šį tekstą, kuriame kaip tik buvo kritikuojamas Didžiosios Britanijos darbdavių požiūris į rytų europiečius, o tik po to deramai reaguoti.
Provincialumu dvelkė ir šios savaitės „atlaidai”. Ne, čia kalbama ne apie taurią Žolinės šventę Pivašiūnuose.
Atlaidus priminė švedų baldų prekybos milžinės „Ikea” centro atidarymo iškilmės Vilniuje. Parduotuvę pagerbė ne tik nuolaidų priviliota eilinių maldininkų minia, bet ir pati šalies prezidentė.
Lietuvos įsiliejimą į turtingų Šiaurės valstybių klubą savo pagrindiniu užsienio politikos tikslu paskelbusi D.Grybauskaitė šiame įvykyje įžvelgė sėkmingo žengimo ten link ženklą.
Demonstratyviai apsipirkusi „Ikea” centre prezidentė aiškino, jog atvyko į šią parduotuvę todėl, kad skandinavų verslas – skaidrus, neslepia mokesčių.
Klausantis tokių pagyrų buvo galima įžvelgti potekstę: o jūs, Lietuvos verslininkai, tik ir tykote, kaip apgauti valstybę.
Kitaip sakant, mūsiškio verslo atstovams sunku tikėtis sulaukti tokios garbingos viešnios. Nebent kokioje išparduotuvėje. Juk prezidento rinkimų kampanija – vis arčiau.
