Bet visa kita kol kas – tik popieriuose. Maža to, tie patys popieriai niekaip netenkina Lietuvos.
Mat Minskas vis suka uodegą ir vengia pateikti atsakymus į svarbiausius klausimus: kaip bus garantuotas Vilniaus ir visos Lietuvos saugumas, kas laukia Neries, kurios vandeniu kaimynai rengiasi aušinti reaktorius, galiausiai kodėl pasirinktas būtent pasienyje esantis Astravas?
Nors baltarusiai aiškina mūsų šalies pareigūnams pateikę visą reikiamą informaciją, tai – paprasčiausias melas.
Ir branduolinės energetikos plėtrą serginčios Espo konvencijos įgyvendinimo komitetas aiškiai pabrėžė, kad Minskas pažeidžia šią tarptautinę sutartį, o Lietuvos reikalavimai daugiau sužinoti apie Astravo AE projektą yra pagrįsti.
Regis, ko daugiau reikia, kad kaimynai būtų prispausti prie sienos? Bet jie taip nesijaučia. Maža to, remdamiesi ta pačia Espo konvencija baltarusiai praėjusį savaitgalį surengė maždaug šimtui mūsų piliečių nemokamą ekskursiją į Astravą, pavadinę ją skambiu susitikimo su Lietuvos visuomene vardu.
Kas atstovavo mūsų šaliai? Pusė dalyvių – darbą Astrave besitikintys gauti visaginiečiai, kiti – Baltarusijos „klapčiukai” ar šiaip smalsūs prašalaičiai.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija aiškiai nurodė, kad kaimynai toliau pažeidinėja Espo konvenciją, nepateikdami būtinų poveikio aplinkai vertinimo dokumentų.
O Baltarusijos teritorijoje vykęs susitikimas iš esmės apribojo Lietuvos žmonių teisę gauti informaciją apie šį projektą.
Kas tokiame smegenų plovimo renginyje paaiškėjo? Nieko. Vėl pakartotos Minsko giesmelės apie tai, kaip viskas bus saugu ir gerai. Lietuviai esą be reikalo piktinasi ir reikalauja vykdyti kažkokias drakoniškas sąlygas iš Espo konvencijos, nors ją yra ratifikavusi ir pati Baltarusija.
Lietuva gali tapti rimta kliūtimi įgyvendinti Astravo AE projektą. Pirmiausia, kol nebus pateikti visi būtini dokumentai, Vilnius privalo ginti savo teises tarptautiniu lygiu.
Tiesa, pačioje Espo konvencijoje nenumatytos jokios sankcijos jos nesilaikančiai valstybei: kilusius ginčus galima spręsti tik tarptautiniame teisme arba arbitraže, o tai truktų tikrai netrumpai.
Antra vertus, mūsų šalis gali aiškiai pasakyti nepirksianti atominės elektros iš Baltarusijos.
Tada jau A.Lukašenkos klikai tektų sukti galvą, kur dėti energiją, jei elektrinė ją kada nors pradės gaminti.
Mitas, kad Astravo AE skirta vien vidaus rinkai. Savaitgalį irgi liko neatsakyta į klausimus, kodėl ji statoma pasienyje su Lietuva, nors čia nėra didelių pramonės objektų.
Ekonominiu požiūriu kur kas logiškiau AE įkurdinti, pavyzdžiui, šalia Mogiliavo, kur energijos poreikis keliskart didesnis. Kodėl pasirinktas užkampis Astrave – mažai kam suprantama.
Tiesa, skelbiama, jog Minskas tariasi su kinais, kad šie suteiktų daugiau nei 300 mln. dolerių paskolą ir padėtų nutiesti naujas aukštosios įtampos linijas iš Astravo į šalies gilumą. Tik ar ne paprasčiau būtų kitur suprojektuoti dar nepastatytą AE?
Minskas privalo tiesiai šviesiai paaiškinti tokius nelogiškus savo sprendimus ir pagaliau atskleisti kortas. Kol to nepadaryta, Lietuva turi teisę visomis diplomatinėmis priemonėmis stabdyti AE statybas.
Tai tikrai nėra pagalių kaišiojimas į ratus, ypač kai kalbama apie visos šalies saugumą.
Netgi jei numatomi statyti reaktoriai ir pasirodytų esantys itin saugūs (nors kol kas tokius rusai yra pastatę tik Kinijos platybėse), tai būtų pirmas kartas pasaulyje, kai atominę elektrinę viena šalis stato šalia kitos valstybės sostinės.
Vienas Baltarusijos opozicijos lyderių S.Šuškevičius dar anksčiau įspėjo, jog Astravo AE statoma tik tam, kad prireikus būtų galima nušluoti Lietuvą nuo žemės paviršiaus. Gal jis ir perlenkė lazdą, o gal ir ne. Baltarusiai kol kas neįrodė priešingai.
Be to, statybos Astrave iš esmės dar neprasidėjo. Tai, kas jau nuveikta, padaryta už pačių baltarusių pinigus. O visai AE reikia daugiau nei 10 milijardų dolerių. Tokią sumą kaimynams jau pažadėjo Rusija, kurios koncernas „Rosatom” ir turėtų darbuotis šiame objekte.
Bet reikia nepamiršti, kad pačios Rusijos branduolinės ambicijos pamažu slūgsta.
Šiemet užmarinuota AE statyba Kaliningrado srityje. Oficiali priežastis – neva suplanuoti reaktoriai pernelyg galingi, dabar bus dairomasi, ar įmanoma statyti mažesnius.
Vis dėlto tikrovė yra tokia, kad rusai buvo užspeisti į kampą. Neturėdami jungčių su Europa, išskyrus per Lietuvą einančius tinklus, jie priversti norom nenorom atsisakyti nerealių planų.
Ar tas pat laukia ir baltarusių? Tokios galimybės atmesti negalima.
Tačiau yra vienas „bet”: dabartinė Baltarusijos valdžia toli gražu ne visuomet vadovaujasi ekonomine logika, todėl jos sprendimus nuspėti sudėtinga.
