Aukščiausi valstybės pareigūnai prezidentė Dalia Grybauskaitė ir premjeras Algirdas Butkevičius vakar pareiškė, kad du ambasadoriai, kurių pokalbiai buvo paviešinti internete, prarado pasitikėjimą.
Tokį nuosprendį politikai paskelbė Užsienio reikalų ministerijai dar nebaigus savo tyrimo ir neturint aiškių atsakymų į svarbiausius šios istorijos klausimus, rašo „Lietuvos rytas".
Kai kurie teisininkai tokią situaciją vadina smūgiu visai valstybės tarnybai.
Įvertinimai – dvejopi
Interneto svetainė paviešino kelių Lietuvos diplomatų pokalbius telefonu, kuriuose keičiamasi nuomonėmis kai kuriais užsienio politikos klausimais, juokaujama apie pirmuosius valstybės asmenis.
Pagrindiniai kilusio skandalo herojai – ambasadoriai Vengrijoje ir Azerbaidžane Renatas Juška bei Artūras Žurauskas.
Tiek užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, tiek prezidentė D.Grybauskaitė šiuos įrašus iš karto pavadino provokacija prieš Lietuvą jai pirmininkaujant Europos Sąjungos Tarybai.
Tačiau prezidentė taip pat pareiškė, kad ir patys diplomatai elgėsi nepakankamai apdairiai ir profesionaliai.
A.Žurauskas esą pats pasiprašė atleidžiamas iš pareigų, o R.Juška buvo sugrįžęs į Vilnių, bet iš posto nesuskubo trauktis.
Daugelis ekspertų ir politikų ėmė piktintis, kad Lietuva, kuri lyg ir ketina nubausti diplomatus, žaidžia pagal provokacijos autorių primestas taisykles.
Tad ir Užsienio reikalų ministerija, ir Prezidentūra vėliau atsitvėrė tylos siena ir dangstėsi pradėtu vidaus tyrimu – esą visi atsakymai bus paskelbti ir sprendimai priimti tik jam pasibaigus.
Kokie bus atsakymai?
Užsienio reikalų ministerijos tyrimo rezultatai turėtų būti skelbiami rytoj. Nei apie juos, nei apie pagrindinę tyrimo kryptį kol kas nekalbama. Taip pat nėra aišku, kiek to tyrimo bus paviešinta.
Pavyzdžiui, ar pavyko išsiaiškinti, kas ir kaip įrašė šiuos pokalbius, ar jie nėra sumontuoti? Dar svarbiau – jei diplomatai kalbėjosi vadinamuoju saugiu ryšiu, kaip galėjo atsitikti, kad pokalbiai vis tiek buvo įrašyti?
Kita vertus, ar tikrai vertėjo valstybės institucijoms ir jų vadovams taip sukrusti, jei asmeniniai diplomatų pokalbiai buvo įrašyti akivaizdžiai neteisėtai?
Prarado pasitikėjimą
Tačiau premjeras po vakarykščio susitikimo su prezidente viešai išrėžė, kad R.Juškos ir A.Žurausko likimas jau nulemtas.
„Rytą apie tai kalbėjau su prezidente.
Noriu pasakyti, kad šie ambasadoriai yra praradę pasitikėjimą. Kol kas kalbu už save, bet su prezidente buvo sutarta, kad artimiausiu metu bus priimti sprendimai”, – pareiškė A.Butkevičius.
Tiesa, prezidentė, kuri paskiria ir atšaukia ambasadorius, teigė dar palauksianti ministerijos tyrimo išvadų. Tačiau tai, kad jokios išvados lemiamos reikšmės diplomatų likimui neturės, o viską lems asmeninės pirmųjų valstybės asmenų nuostatos, vakar patvirtino ir L.Linkevičius.
Ministras priminė, kad bus oficialiai įvertinta ir tai, ar paviešintuose pokalbiuose buvo atskleistos kokios nors valstybės paslaptys ar kita jautri informacija. Beje, kai kurie ekspertai ir politikai jau seniai teigė, kad juose nieko tokio nėra.
Vis dėlto, pasak L.Linkevičiaus, svarbiausia yra kitkas: „Pagrindinis dėmesys bus skiriamas tam, kad ambasadoriai privalo turėti visišką valstybės vadovų pasitikėjimą.”
Diegiamas netikrumo jausmas
Tokį aukščiausių pareigūnų elgesį vakar vėl sukritikavo tiek Seimo dešiniosios opozicijos atstovai, tiek kai kurie teisininkai.
Jų teigimu, taip elgdamasi Lietuva toliau žaidžia pagal provokacijos autorių planą – pirmiausia todėl, kad diplomatus atleidžia neteisėtai įrašytų jų pokalbių pagrindu.
Kita vertus, anot politikų ir teisininkų, valstybės vadovai pažeidžiamas esą daro visą diplomatinę ir valstybės tarnybas.
Dabar kiekvienas jos darbuotojas jausis nesaugiai ir galės būti išverstas iš kėdės paviešinus kokį nors jo privatų pokalbį ar susirašinėjimą.
Politikų pozicija panaši į spaudimą
Mindaugas Kukaitis
Advokatų garbės teismo pirmininkas
„Pirmieji valstybės asmenys šioje situacijoje pasielgė nebrandžiai – pirmiausia teisiniu požiūriu. Juk diplomatai yra karjeros tarnautojai, o ne politinio pasitikėjimo pareigūnai.
Jokių oficialių išvadų, kad jie būtų ką pažeidę, paviešinę kokias nors valstybės paslaptis akivaizdžiai privačių pokalbių metu, bent kol kas nėra.
Be to, jie nekalbėjo valstybės vardu, nereiškė jokios oficialios pozicijos.
Tad aukščiausi šalies pareigūnai, kalbėdami apie pasitikėjimą, lyg ir turi omenyje, kad čia svarbiausia – jų asmeninis „patinka-nepatinka”, o ne valstybės oficiali ir teisiškai motyvuota nuostata.
Kita vertus, tokia pozicija panaši į spaudimą tyrimui, kuris dar nebaigtas.
Jei politikai tokią savo viešą poziciją remia kokia nors tik jiems jau žinoma informacija, tai jų elgesys – dar labiau nebrandus, sumenkinantis kitas institucijas bei jų funkcijas.”
