Tiesa, blogybių šaltinis yra kiti žmonės greta manęs, tik ne aš pats. Visi, kurie ką nors daro, – paprasčiausi kenkėjai.
Antai Vilniaus Naujininkų rajono gyventojai užvertė skundais policiją piktindamiesi, kad mokyklą atnaujinantys statybininkai anksti pradeda griežti simfoniją kaukšėdami plaktukais, traukia solo partijas ir choru kažką sako apie motiną, tik rusiškai.
Sostinės policija neturi laiko nagrinėti skundų, nes privalo sergėti miesto įvaizdį – vaikyti elgetas ir prostitutes.
O Vilniaus viešosios tvarkos tarnyba nieko negali padaryti, nes dirbti ir keiktis statybininkai pradeda penktą ryto, kai tvarkdariai dar nepradėję tarnybos.
Neabejotina, kad tie patys gyventojai, kurie skundžiasi statybininkų keliamu triukšmu, užverstų skundais savivaldybę pasipiktinę, jei mokykla nebūtų remontuojama.
Ilgus metus sostinės valdžią atakavo pilietiškai nusiteikę vilniečiai piktindamiesi duobėtomis gatvėmis centre.
Vasaros pradžioje, artėjant Lietuvos pirmininkavimui ES Tarybai, kelininkai ėmėsi iš esmės tvarkyti gatves.
Iš pradžių dirbo dienomis, kad netrikdytų naktinio poilsio. Vilniečiai užsipuolė kelininkus ir savivaldybę: neįmanoma važiuoti, spūstys, vėluojame į darbus!
Tada kelininkai kibo į darbus naktimis. Aplinkiniai gyventojai iškart puolė skųstis triukšmu, darbininkus net agurkais apmėtydavo.
Taigi jeigu nieko nedaroma – blogai, reikia skųstis. Jeigu daroma, – dar blogiau. Bet užtat kaip gerai, kai būna blogai – yra dėl ko skųstis!
