Euro įvedimas – vienas tokių strateginių valstybės tikslų. Jo būtinybe – bent viešai ir oficialiai – neabejojo nė viena valdžia, kad ir kokios politinės pakraipos ji būtų.
Nors euro zoną tebekrečia krizė, strateginis jos interesas – plėstis. Tad tokios šalys kaip Lietuva, kuri ir taip savo valiutą susiejusi su euru, tiesiog neturi kitos ekonominės ir politinės išeities, kaip įsitraukti į šią zoną.
Kita vertus, net papildomi finansiniai įsipareigojimai negalės nusverti ekonominės naudos, kurią Lietuva gaus tai padariusi.
Tad ir šis ministrų kabinetas, vos pradėjęs savo darbą, premjero ir socialdemokratų lyderio A.Butkevičiaus lūpomis ne kartą aiškiai skelbė sieksiantis įvesti eurą.
Tai užfiksuota ir Vyriausybės programoje. Nurodyta net konkreti data – 2015 metai. Beje, tai valdantieji paskelbė anksčiau už prezidentę D.Grybauskaitę. Greičiausiai ir dėl to šalies vadovė apie šią datą kalba kur kas atsargiau.
Tad socialdemokratų pozicija aiški. To nepasakysi apie kitų valdančiųjų partijų, formaliai pritariančių Vyriausybės programai, nuostatas.
Partija „Tvarka ir teisingumas” kategoriškai pareikalavo, kad Lietuva eurą įvestų tik tuo atveju, jei tam privalomajame referendume pritartų tauta.
Nors šį kelią dar pavasarį premjeras kategoriškai atmetė, „tvarkiečiai” ir jų lyderis europarlamentaras R.Paksas apie tai vėl garsiai prabilo vasaros pabaigoje reikalaudami privalomojo referendumo dėl euro parodomojo partijos sąskrydžio rezoliucijoje.
Matyt, šią idėją „Tvarka ir teisingumas” volios kaip vieną pagrindinių ir naujo politinio sezono metu, ir prieš prezidento rinkimus.
Kad ir kaip būtų, vėl atgaivinta referendumo dėl euro idėja labiausiai primena ilgai grojančią plokštelę, kupiną liaupsių „tautai”, „eiliniams žmonėms” ir „visuomenei”.
Pirmiausia ši partija sieks, kad privalomąjį referendumą skelbtų Seimas ir jis būtų surengtas būtent per prezidento rinkimus.
Bet tiek A.Butkevičius, tiek kiti socialdemokratų lyderiai vėl pakartojo kategoriškai nepritariantys tokiems užmojams. Referendumui prieštarauja ir kai kurie „darbiečių” lyderiai, pavyzdžiui, V.Gapšys ir V.Gedvilas.
Tačiau daugelis šios partijos atstovų tiek viešai, tiek užkulisiuose ne tik dėl referendumo, bet ir dėl euro apskritai dėsto daug atsargesnę nuomonę. „Darbiečiai” greičiausiai elgsis kaip visada – iki paskutinės akimirkos svers, kurią pusę rinktis.
Panašiai svyruoja ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA). Nors Seimo frakcijos seniūnė R.Tamašunienė pareiškė, kad nepritaria tokiam referendumui, pats šios partijos lyderis V.Tomaševskis aiškino, jog Lietuva eurą galėtų įsivesti paskutinė iš ES šalių.
Vadinasi, galima spėti, kad naujų Seimo rinkimų išvakarėse Lietuvos politinė padangė dėl euro gali būti itin miglota. Ypač tuo atveju, jei neišsipildys dabartinės optimistinės prognozės, kad šalis šįkart atitiks visus euro zonos kriterijus.
Kita vertus, ar mūsų valstybė bus finansiškai pajėgi pakelti su šios valiutos įvedimu susijusius įsipareigojimus?
Dabar „tvarkiečių” idėja dėl referendumo tikriausiai neperžengs Seimo barjero. Tai, regis, suvokia ir pati partija, todėl rengiasi rinkti piliečių parašus, kurių reikia 300 tūkstančių.
Tiek rinkėjų parašų greičiausiai nebūtų surinkta. Tad „tvarkiečiai” reikalauja šią kartelę nuleisti bent iki 100 tūkst. Bet ir šis siūlymas, ko gero, nesulauks politinio pritarimo.
Vis dėlto partija „Tvarka ir teisingumas” žaidžia nepralaimimą žaidimą. Juk atmetus siūlymus referendumą paskelbti Seimo nutarimu ar sumažinti reikiamų parašų skaičių, partija vėl galės vaizduoti tautos, kurios bijo nuo jos užsisklendusi valdžia, draugę.
Galima suprasti ir referendumo idėjos priešininkus. Aukščiausi šalies politikai suvokia, kad jeigu referendumas vis dėlto būtų paskelbtas, tikėtina, kad dauguma rinkėjų nepritartų euro įvedimui. Taip jau atsitiko dėl naujos atominės elektrinės.
Prieš pastarąjį referendumą apklausos rodė, kad visuomenė, kaip ir dėl euro, pasidalijusi maždaug per pusę.
Dešiniųjų valdžia pralaimėjo, nes nesugebėjo ir nesistengė abejojančiųjų įtikinti ne tiktai konkretaus projekto, bet ir atominės energetikos nauda.
Analogiška situacija yra ir dėl euro. Didelei visuomenės daliai žodis „euras” reiškia „dar vieną valdžios aferą”, „naują naštą paprastam žmogui” ir kilsiančias kainas.
Susidaro įspūdis, kad būtent dėl to dabartinė valdžia seka savo pirmtakės pėdomis: esą tą priešgyniaujančią tautos dalį įtikinėti beprasmiška, o suteikti jai galimybę pareikšti savo valią referendume – pavojinga.
Bet ar tokia pragmatiška logika nėra trumparegiška? Būtent tai ir sukuria palankią terpę tokiems kaip R.Paksas žaisti savo žaidimus.
Neabejotina, kad valdantieji pagaliau turėtų imtis plačios ir įtaigios visuomenės informavimo apie eurą kampanijos.
Tuomet nebūtų baisūs nei kokie nors galimi referendumai, nei savanaudiški pavienių partijų ar veikėjų žaidimai.
