Jeigu diplomatų A.Žurausko ir R.Juškos galvos buvo vienas pokalbius įrašiusių ir paviešinusių X asmenų ar grupių tikslų, jie gali trinti rankas.
Galima prisiminti, kad vienas skandalo herojų ambasadorius Vengrijoje R.Juška į panašias istorijas įsivelia ne pirmą kartą. Suprantama, tai gali liudyti nepakankamą jo profesionalumą ir nesugebėjimą mokytis iš klaidų.
Kita vertus, tai gali ir rodyti, jog už užsienio politikos Rytų frontą ir demokratijos plėtrą Rusijos interesų sferoje ilgai atsakingas buvęs pareigūnas tiesiog medžiojamas.
Pavyzdžiui, 2006 m. Baltarusijos KGB vadovybė R.Jušką pavadino vienu iš protestų prieš tenykštę diktatūrą organizatorių ir iškėlė jam bylą.
Tais pačiais metais Kremliaus kontroliuojamoje televizijoje pasirodė tariami R.Juškos, buvusio įtakingo ministerijos pareigūno A.Januškos ir kai kurių Rusijai neparankių Gruzijos politikų pokalbiai apie tariamus jų ketinimus nužudyti kai kuriuos Baltarusijos opozicijos lyderius.
2009 m. tapęs kandidatu į ambasadorius Budapešte R.Juška buvo linksniuojamas tariamo lėšų švaistymo Afganistane skandale, pasibaigusiame niekuo.
Vis dėlto ar mūsų valdžia turėjo ir galėjo elgtis kitaip, kai kilo dabartinis triukšmas?
Suprantama, ambasadoriams, kurie iš tiesų pernelyg laisvai kalbėjo apie tokius jautrius dalykus kaip Armėnijos ir Azerbaidžano santykiai, būtų sunku tęsti darbą. Be to, jie galbūt iš tiesų verti kritikos ir netgi nuobaudų už tai, kad taip bendravo nepakankamai apsaugotu telefono ryšiu.
Tačiau juos atšaukti, jei tai buvo išties būtina, buvo galima kiek vėliau ir subtiliau – be to, tyliai tirti ir visą istoriją.
O dabar toną triukšmui davė pati prezidentė D.Grybauskaitė, viešai pareiškusi, jog diplomatai patys kalti dėl provokacijos, nes buvo pernelyg „atsipalaidavę”.
Tiesa, po to tiek Prezidentūra, tiek Užsienio reikalų ministerija prarado amą dangstydamosi „vidaus tyrimu”.
Savaitės pradžioje paaiškėjo, kad to tyrimo pabaiga valstybės vadovams nesvarbi.
Prezidentę aplankęs premjeras pareiškė, jog diplomatai nebeturi pasitikėjimo.
Nors A.Butkevičius dėstė esą savo nuomonę, buvo aišku, kad lygiai tokios pat pozicijos laikosi ir D.Grybauskaitė.
Prezidentūra komiškai kartojo laukianti tyrimo išvadų – net po to, kai savo nuomonę pagaliau aiškiai išdėstė ir užsienio reikalų ministras L.Linkevičius.
Visą savaitę mėginęs glaistyti premjero pareiškimus, vadindamas juos asmenine nuomone, ministras penktadienį paskelbė, kad ambasadorius siūloma atšaukti.
Tai L.Linkevičius pareiškė uždarame Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) posėdyje, iki kurio delsė palaiminti tyrimo išvadas.
Mat URK priklausantys opozicijos atstovai po A.Butkevičiaus pareiškimų puolė kelti vėjo dėl kirviu besišvaistančios valdžios.
Be to, Seimo komiteto žodis, nors ir rekomendacinio pobūdžio, būtinas diplomatų atšaukimo procedūroje.
Tas žodis tikriausiai bus tartas kitos savaitės pradžioje.
Bet svarbiausia, ar nusiritusios diplomatų galvos ir bus vienintelis konkretus visos šios istorijos ir garsiojo tyrimo rezultatas?
Juk taip ir nenustatyta, kas paviešino pokalbius – taip bent buvo pranešta URK nariams. Buvo tikinama, kad itin gerą techniką naudoję nežinomieji esą tikrai buvo ne saviškiai – čia tokių profesionalų neva net nėra.
Aiškiai neatsakyta ir į klausimą, ką daryti su Lietuvos diplomatinės tarnybos, kuri turi nedaug patikimų ryšių kanalų, saugumu.
Valdžia tiktai žada svarstyti šį klausimą, o dabar vienintelė saugumo priemonė labai paprasta – kalbėtis kuo rečiau ir kuo atsargiau.
Galima daryti išvadą, jog kol kas skandalo baigtis – blogiausia iš galimų. Jei esi valstybės pareigūnas ir buvai ne šimtu procentų atsargus – pats kaltas.
Valstybė pirmiausia nubaus tave, o tik po to aiškinsis, ką ji pati galėjo ir gali padaryti, kad tokių dalykų neatsitiktų.
Šią savaitę įvyko gana ryškių posūkių ir kitoje istorijoje. Jie menkiau primena aiškią atomazgą, nes ir ta istorija – nepalyginti ilgesnė, garsesnė ir sudėtingesnė nei diplomatų pokalbių skandalas.
Portalo lrytas.lt skaitytoja atsiuntė nuotraukas iš Čikagos, kuriose užfiksuota garsioji Seimo bėglė, nuo Lietuvos teisėsaugos pasislėpusi Kauno eksteisėja N.Venckienė.
Tai, kad ji gali slapstytis pas kokius nors savo gerbėjus ją aktyviai rėmusioje lietuvių išeivijoje, „Lietuvos rytas” parašė jau senokai.
Po šių nuotraukų pasirodymo sujudo Seimo narės esą aktyviai ieškanti policija, kuri paskelbė, jog jai jau seniai žinoma N.Venckienės buvimo vieta.
Dabar esą žodis priklauso JAV teisėsaugai, su kuria mūsų pareigūnai bendradarbiauja.
Kiek teisybės tokiuose policijos pranešimuose, sunku spręsti, nes jie buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus net N.Venckienės dėl įvairių įtarimų ieškantiems prokurorams.
Nesusipratimai Lietuvos teisėsaugos stovykloje rodo, jog dar vienas net į kitą Atlanto pusę persikėlusio nesibaigiančio proceso epizodas greičiausiai bus ilgas ir painus.
Nieko nuostabaus. Taip Lietuvoje klostosi kiekviena daugiau atgarsio sukėlusi istorija – net tada, kai, regis, priartėja jos atomazga, šešėlių ir mįslių tik padaugėja.
Apžvalgininkas
