Kai maistas vyrui pasidaro svarbesnis už seksą

Mažytis Europos Sąjungos fragmentas gyvai: iš kairės man sėdi Katja (Suomija, Laplandija), toliau pagal laikrodžio rodyklę jos boyfriendas, kurio vardo neįsiminiau, jis ne stipendininkas, tiesiog jos palydovas, paskui danas Togeris, toliau mergina iš Zagrebo, Nataša.

Pasitaiko, kad dauginimosi instinktas nusileidžia maitinimosi instinktui.<br>123rf nuotr.
Pasitaiko, kad dauginimosi instinktas nusileidžia maitinimosi instinktui.<br>123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Sigitas Parulskis

Aug 25, 2013, 10:00 PM, atnaujinta Mar 1, 2018, 6:15 PM

Išgeriam vyno, užsimezga pokalbis. Žinoma, pirmiausia apie orą, paskui apie maistą. Imu girti suomišką lašišą, kurios, be galo skanios ir rūkytos, esu kažkada pirkęs Helsinkio oro uoste. Laplandė akivaizdžiai ne patriotė, gali būti, kad jie su suomiais turi problemų kaip mes su žemaičiais. Ji ir sako – lašiša norvegiška. Tiesą sakant, nusispjauti ta lašiša, tiesiog laplandė man patinka, bet ji jau susižadėjusi su tuo bliunkiu, kuris tįso šalia, ir tai mane nervina. Telieka tik erzinti ją.

Kaip vaikystėje – kai mergaitė patinka, erzini ją ir tampai už kasų, nes kitaip reikšti emocijų dar nemoki. O sendamas moki, bet jau tingi. Nė velnio, sakau, buvau Norvegijoj – negavau nė gabalėlio žuvies, jie mane vertė valgyti prakeiktus sumuštinius „McDonald‘e“.

Visų nuotaika pasitaiso, visi puola neigti, kad tai netiesa, visi keikia amerikietišką greitą maistą, ir tauzija nesąmones apie europietišką virtuvę, o aš jį iš paskutiniųjų ginu ir teisinu, žodžiu, turiningas europietiškas pokalbis. Paskui kalbos nukrypsta į egzistencinius plotus, danas aiškina, kad jokio Danijos princo Hamleto niekad nebuvo, kad tai visiškas prasimanymas, ir mes visi šiek tiek kremtamės – velniai griebtų, nebuvo! Falsifikacija. Kiaulė Shakespeare‘as. Stoja nejauki tyla. Ir tada prabyla ilgą laiką tylėjęs Katjos boyfriendas: lankiausi, sako jis lėtai, tarsi iš medžio iškritusi panda, lankiausi kartą Osle... jis žvilgteli į mane, linkteli galva, - ten nebuvo kitokio maisto, tik kalnai sumuštinių.

Visi juokiasi, o man suomis jau mielesnis – juk jis mane norėjo užtarti, nors ir pusvalandžiu pavėlavęs. Atmosfera pamažu kaista, Nataša, ima pasakoti apie karą. Žinoma, tai vynas kalba jos lūpomis, bet visi mes kieno nors įkaitai. Ji buvusi keturiolikos, kai karas prasidėjęs, buvę baisu ir panašiai. Velniai rautų, kas gali ginčytis, kad karas baisu? Tai totaliai akivaizdu ir aišku – karas yra sušiktas blogis be jokios romantikos ir poezijos. Bet kam gi tai pasakoti žmonėms, susirinkusiems ant puikaus ežero kranto, prie vandens, kuriam plaukioja baltos milijonus kainuojančios jachtos ir pigios (estetine prasme) gulbės.

Vargšė Europos Sąjunga, kaip ją turėtų užknisti nuolatiniai mažų tautelių pasakojimai apie savo taurią kankinystę per pastaruosius pusšimtį metų. Klausyk, sakau Natašai, o tu esi ką nors užmušusi, karas – šiaip ar taip. Ji žiūri į mane išpūtusi akis. Mintyse matuoju atstumą nuo jos rankos ligi butelio, stovinčio ant stalo – nepasieks neatsistojusi.

Rašytojui karas ir žudymas – puiki patirtis, paaiškinu. Būtum ką nors nudobusi, rašytum kaip dievaitė. Visi rodo dantis. Draugiškai. Velniai rautų, Europos Sąjunga veikia. Man patinka. Kartais ir politikams – gal netyčia – kas nors gero pavyksta. Ar tu ką nors skaitei, ką aš rašau, pyksta Nataša. Ne, žinoma, sakau, juk mes Europos Sąjunga, čia niekas nieko neskaito, tiktai dalina premijas ir stipendijas. Visi juokiasi, nors visi žino, kad tai tiesa. Kita vertus, tiesa dažniausiai ir būna juokingiausias dalykas pasaulyje.

Nubundu apie ketvirtą valandą ryto. Ar nakties. Nelygu kaip pažiūrėsi. Kad ir kaip žiūriu, laikrodis rodo 3 val. 45 min. Iš pradžių pamaniau, kad sapnavau. Lyg kažkas raudotų už sienos. Gali būti, kad pažadino iš naktinio klubo grįžtantis jaunimas. Arba kas nors užsimanė paryt vidury nakties ir ėjo į apačią, į virtuvę. Kas virtuvėje gali raudoti? Nebent indaplovė.

Mėginu užmigti – nė velnio. Dabar jau aiškiai girdžiu – mauroja. Moteriškas balsas. Primena rujojančią elnę. Velniai rautų – laplandė. Dainuoja trečią valandą ryto. Dainavimu sunkiai pavadinsi – riaumoja, aimanuoja, ūbauja. Kažkada mačiau rusų ir suomių bendros gamybos filmą „Gegutė”.

Apie Laplandiją ir ten vykusį rusų-suomių karą. Suomiai prasikaltusį kareivį prirakindavo grandine prie akmens ir jis turėdavo šaudyti rusus, kol baigdavosi šoviniai, o paskui nusišaudavo ar susisprogdindavo. Aš mielai tokį metodą pritaikyčiau lietuvių politikams – tik nežinau, prie ko juos reiktų prirakinti, kad imtų mąstyt.

Kodėl prisiminiau tą „Gegutę“ – nežinau. Gal tą laplandę už sienos jos vaikinas nakčiai prirakina prie lovos? Ji nori nueiti į gerą vietą, o ant kojos grandinė. Tai ir ūbauja, aimanuoja. Velniai griebtų, tai bent EU.

Iš ryto suskaičiuoju migdomųjų tabletes. Akivaizdu, pasiėmiau per mažai.

Iki pietų dirbu. Neišsimiegojus sudėtinga nuveikti ką nors grandioziško, taigi užsiimu smulkmenomis. Einu savo atminties kambariais ir kiekviename net kvapą užgniaužia – negaliu patikėti, kaip mano atmintyje gali būti visiškai prakeiktai sumautas ne mano gyvenimas. Nieko nepadarysi, neišsimiegojimas blogiau nei pagirios.

Pietums nueinu parsinešti kebabo. Prie geležinkelio stoties turkas pardavinėja klasiškus kebabus. Pasikalbam. Kaip laikaisi? Gerai. O tu? Puikiai. Nataša, karo specialistė, norėdama mane patraukti per dantį kartą sakė, kad mudu su turku panašūs. Žiūriu į jo juodais tankiais gaurais apžėlusį, į „Michelin“ padangas panašų kūną ir niekaip negaliu rasti panašumo: mano plaukuotosios zonos jau seniai primena pernykštę Kalėdų eglutę – kresteli ir byra. Ta Nataša – kontūzyta stirna.

Rakinu duris, rankoje maišelis su dar šiltu maistu. Mėgaujuosi būsimomis puotos akimirkomis. Gal dar liko šlakas kokakolos? Nuodų man, nuodų! Iš savo kambario išlenda laplandė. Velniai mane griebtų, visiškai nenoriu šiandien bendrauti, o dar kebabas aušta. Pakalbėt reikia, sako laplandė. Atsidūstu, atidarau duris, mosteliu kviesdamas į vidų.

Atsisėda prie praviro balkono, rūko. Įkišu maišelį su kebabu į spintelę. Viena ausimi klausausi Katjos, kita mėginu sugauti vėstančio maisto aimanas. Vargšas mano kebabas, vargšė „gegutė“.

Katjos boyfriendas vakar vakare išvažiavo į miestą pirkti kažkokių ausinių savo muzikos grotuvui. Man iš karto atmintyje iškyla suomių ir rusų bendros gamybos filmas „Išėjo degtukų“ ir lietuvių rašytojo Valdo Papievio apsakymas apie vaikiną, išėjusį pirkti lemputės. Kur nors Japonijoje yra rašytojas, parašęs kūrinį apie žmogų, išėjusį pirkti atominės bombos.

Juk turi būti koks nors progresas. Kultūros suniokota sąmonė, nieko negaliu suvokti tiesiogiai ir paprastai! Taigi, Katja negali užmigti, laukia draugužio, brangaus sužadėtinio. Dvylikta, pirma, antra, trečia nakties, jis negrįžta, Katja nervinasi, blaškosi. Suskamba telefonas, ketvirtą valandą ryto. Jos draugužis. Iš pradžių ji nė velnio nesupranta, paskui paaiškėja, kad jis kažkur Berlyne, bet nežino kur.

Ji ima taksi ir dešimt kilometrų važiuoja jo ieškoti. Randa kitame miesto gale. Parsiveža, bara. Jis, pasirodo, sutikęs suomių turistus, tėvynainius, be galo apsidžiaugęs ir visi kartu patraukę į artimiausią visko barą. Na, toliau ir taip viskas aišku. Euforija, ekstazė, traukiniai, tamsa, Minotauro labirintai. Kaip man tai pažįstama! Kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi visiškai normalus ES (dar geriau – EU) narys. Absoliučiai normalus.

Maniau, sprogsiu iš pykčio, sako Katja. Šunsnukis!

Šią dalį aš girdėjau, sakau šnairuodamas į spintelę. Ar tau tai pirmas sykis? Ji žiūri į mane nepatikliai. Vadinasi pirmas. Priprasi. Na, ir kaip dabar, jau praėjo? Katja rūko ir žiūri pro pravirą balkoną į ežerą. Gūžteli pečiais.

Kokie vis dėlto jūs, vyrai, šūdžiai, sako Katja. Kokie idiotai! Tyliu. Ką galiu pridurti. Juk tiesa, šūdžiai. Idiotai. Bet tu jį... na, šį tą patį... su jausmais, kaip..? pagaliau išstenu.

Ji žiūri į mane. Ar aš jį myliu? – klausia. Nežinau. Ar tai svarbu? Tiesiog mes turime bendrų skolų ir mišrūną šunį.

Dar pyksta. Bet jau atitirpsta. Praeis pora dienų, žaizdos užsitrauks.

Nebegaliu daugiau kentėt, sakau, gal nori kebabo? Štai ji, Katja, silpna, pažeidžiama, ieškanti užuojautos, paguodos. O aš visokiais būdais mėginu rasti pasiteisinimą – ne, kam man ta pedofilija (ji juk dvidešimčia metų jaunesnė), be to, neturiu jachtos už milijoną, tik pigų gulbės atvaizdą vandeny. Šiaip ar taip, negaliu ginčytis su amžiumi: baigiantis penktajai dešimčiai maistas vyrui pasidaro svarbesnis už seksą.

Ji papurto galvą ir išeina.

Sėdžiu prie atvėsusio maisto krūvos, mėginu kramtyti – nelenda. Bendros skolos ir šuo mišrūnas – šūdinesnio ir tikslesnio gyvenimo apibūdinimo nesu girdėjęs. E-ūūūūū, - subaubiu pro atdarą balkoną. Ūūūūū, - nuaidi vandens paviršiumi. A-ūūūū... sukaukia šuo anapus ežero, anapus Hamleto, anapus debesų.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.