Pati naujausia mįslė – kaip sostinės biurų kvartalo „Vilniaus verslo uostas” savininkai V.Banys ir A.Ginaitis tiktai už keliasdešimt tūkstančių litų iš „Snoro” susigrąžino 51 proc. įmonės valdytojo akcijų, kurias už 26 mln. litų paskolą buvo perėmusi bendrovė „Snoras Investment Management”.
Verslo centrą rengiamasi parduoti, todėl jo savininkai tvirtina, kad 26 mln. litų paskola bus padengta.
Atrodytų, ko daugiau reikia – įsipareigojimai bankui bus įvykdyti ir abi pusės džiaugsis sėkme.
Bet ar iš tikrųjų taip yra?
Netgi jeigu paskola ir bus grąžinta, tikrai neaišku, ar tai „Snoro” banko kreditoriams naudingas sandoris.
Mat pardavus verslo centrą bent už jo savikainą ir grąžinus bankams paskolas iš „Snoro” valdytų „Vilniaus verslo uosto” akcijų būtų galima dar ir uždirbti per 30 mln. litų.
Bet ši galimybė buvo prarasta.
Įtarimus, kad verslo centro kontrolinio akcijų paketo perleidimas jo seniesiems savininkams nebuvo skaidrus, stiprina šį sandorį gaubiantis paslaptingumas ir aferą primenančios jo įgyvendinimo aplinkybės.
Žinoma, kad „Snoro” administratorius N.Cooperis spaudė antrinės banko įmonės „Snoras Investment Management” direktorę V.Andrikytę pasirašyti galimai nuostolingą akcijų pardavimo sutartį, o kai ši atsisakė tai daryti ir pasitraukė iš pareigų, ją pakeitė niekam negirdėtas 25 metų Jonavos gyventojas T.Laucius.
Galima pamanyti, kad „Snoro” administratorius tarsi pasimokė iš Lietuvoje pagarsėjusio gudragalviškų aferų meistro S.Rachinšteino.
Pastarasis už keliolika litų susirasdavo įmonių vadovus tarp asocialių asmenų.
Žinoma, britas elgėsi solidžiau – finansinės įstaigos vairą patikėjo motosporto klubui vadovavusiam jaunuoliui ir tris mėnesius mokėjo jam buvusios direktorės algą, kol verslo centro akcijos buvo parduotos, o jas valdžiusiai „Snoro” antrinei įmonei paskelbtas bankrotas.
Beje, „Snoro” bankrotą nuo pradžių lydi skandalai ir nepaaiškinamas pinigų švaistymas.
O juk iš likviduoto banko plaukiantys pinigai – jau ne privatus, bet mokesčių mokėtojų turtas, todėl jie turi teisę žinoti, ar tikrai laikinajam bankroto administratoriui S.Freakley už 8 darbo dienas vertėjo mokėti 16,7 mln. litų, ar būtina N.Cooperiui samdyti britų konsultantus už 112 mln. litų.
Nei į šiuos, nei į kitus su „Snoro” valdymu susijusius klausimus aiškių atsakymų nepateikiama, motyvuojant banko veiklos konfidencialumu.
Kol kas aišku tik tiek, kad šio banko bankroto administravimo kaina rekordinė, o taip brangiai kainuojančios veiklos efektyvumas labai abejotinas.
Skelbiama, kad į „Snorą” sugrįžo daugiau kaip pusantro milijardo litų. Bet didžioji šių pinigų dalis – tvarkingų skolininkų bankui mokamos paskolos ir jų palūkanos bei iš kitų patikimų finansinių institucijų pervedamos lėšos. Tai įprastinė visų bankų veikla, kurią atlieka savi darbuotojai.
Tuo metu nėra atsakymo, ar jau pavyko bent vieną kitą milijoną litų susigrąžinti iš lengvatinių mokesčių zonose ir Šveicarijos bankuose esą dingusių milijardinių sumų, o tai būtų svarbiausias dosniai apmokamų britų uždavinys.
Atidžiau pažvelgus net ir į „Snoro” administracijos reklamuojamus kaip labai sėkmingus turto pardavimo sandorius ima aiškėti, kad greičiau tai buvo sėkmė ne bankui, o jo turto pirkėjams.
Antai skelbta, kad „Snoro lizingas” parduodamas už 74 mln. litų. Bet nutylėta, kad į šią kainą įskaičiuoti ir pirkėjo įsipareigojimai padengti įmonės skolinius įsipareigojimus, o tuomet „Snorui” realiai telieka 7,7 mln. litų. Bet ar tai ne mažoka už pernai beveik 4 mln. pelno uždirbusią įmonę?
Kita vertus, visuomenė nežino, kiek tų skolų prieš pardavimą buvo tyliai nurašyta.
Abejonių būtų mažiau, jei „Snoro” administravimą prižiūrintis kreditorių komitetas iš tiesų reikliai vertintų tai, kas vyksta.
Bet susidaro įspūdis, kad šio komiteto pirmininkė A.Mažintienė atlieka ne kontrolės, o greičiau banko viešųjų ryšių agentūros vaidmenį – stengiasi teisinti administratoriaus veiksmus.
Lietuvos bankas taip pat nė iš tolo neprimena griežto ne tik „Snoro”, bet ir Ūkio banko bankrotų prievaizdo.
Centrinio banko vadovas V.Vasiliauskas net pats sukėlė abejonių, ar neįsivėlė į privačių ir viešųjų ryšių konfliktą skirdamas Ūkio banko administratoriumi buvusį savo studijų laikų draugo R.Norkaus advokatų kontoros darbuotoją A.Audicką.
O ši advokatų kontora dirbo Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankui, kuris yra vienas Ūkio banką perėmusio Šiaulių banko savininkų. Jau vien dėl šių sąsajų galima klausti, ar ir Ūkio banko bankrotas vyksta skaidriai. Bet V.Vasiliauskas į šias abejones tesugebėjo atsakyti, kad etika ir moralė – ne šio pasaulio sąvokos.
Lietuva nėra apdrausta nuo bankų bankrotų ir ateityje. Bet pasitikėjimą finansų rinka griauna ne tik uždaromi bankai, bet ir neskaidriai vykstantis jų bankroto procesas.
