Kartais reikėdavo tiek pat laiko sugaišti dėl cukraus ir degtinės. O noras turėti namuose prašmatnesnį kilimą ar televizorių kainuodavo net pusę paros laukimo.
Tokie dalykai dėjosi praėjusiame amžiuje – 1970–1990 metais. Visa tai – gūdi sovietinė istorija, kuri, regis, jau seniai turėjo nugrimzti.
Pasirodo, nieko panašaus – 2013-aisiais žmonės nepriklausomoje Lietuvoje prie parduotuvių durų eilėse praleidžia gerokai daugiau laiko.
Antai prie naujos „Ikea” baldų parduotuvės netoli Vilniaus oro uosto pusė tūkstančio smalsuolių apie 5 valandas trypčiojo eilėje laukdami jos atidarymo. Galima pamanyti, jog po poros dienų tų taburečių ar stalų būtų nelikę, o naujos siuntos būtų tekę laukti metų metus.
Kita vertus, kaip nešturmuosi Švedijos koncerno parduotuvės, kurios reklamos veidu ir pirmąja pirkėja entuziastingai sutiko pabūti pati prezidentė D.Grybauskaitė!
Vis dėlto tų žmonių grūstynės prie „Ikea” atrodė tiktai lengva treniruotė, palyginti su pusantros paros laukimu kitoje Vilniaus vietoje.
Keli jaunuoliai dar praėjusio ketvirtadienį vakare įsitaisė prie sostinės „Akropolio”, kad šeštadienį priešpiet pirmieji pravertų „H & M” parduotuvės duris.
Atlygis už laukimą – 350 litų vertės kuponas drabužiams pirkti. Jais pasipuošę šie vietinės reikšmės mados guru galėjo pasidžiaugti, kad pagaliau išsipildė didžiausia jų svajonė.
Kad ir kaip būtų, moka tie švedai išreklamuoti savo parduotuves. Sako, panašias akcijas apsukrūs verslininkai rengia ir kitose valstybėse. Bet, kaip parodė pastarųjų savaičių įvykiai, Lietuvoje suorganizuoti apsipirkimo varžybas jiems ypač sekasi. Gal dėl to, kad pomėgis stovėti eilėse – jau lietuvių genuose?
