Šią savaitę, kai minėsime 20-ąsias Rusijos armijos išvedimo iš Lietuvos metines, jau skamba kai kurių Rusijos politologų mintys, kad JAV ėmus bombarduoti Siriją, Rusija turėtų užimti Baltijos valstybes. Ir tomis pačiomis dienomis Lietuvoje atsiranda grupė asmenų, kurie prašo Rusijos įsikišti. Tegu šį kartą ir dėl skalūnų. Kreipimąsi į V.Putiną ir A.Lukašenką pasirašė Vaidas Lekstutis, Vygantas Kelertas ir Olegas Titarenko.
Tvirtindami, kad rašo nuo žemaičių ir brolių lietuvių jie savo laiške V.Putinui ir A.Lukašenkai akcentuoja, kad kreipiasi į juos, kaip į savo istorinius brolius. O priversti rašyti šį laišką yra dėl politinės situacijos Lietuvoje. Jie informuoja šių kaimyninių valstybių vadovus, kad žemaičių ir lietuvių tauta yra kantri, bet viskam yra ribos.
Paprašytas paaiškinti, kokio atsakymo ir kokio veiksmo jis tikisi iš V.Putino, šios organizacijos vadovas, beje, vienos Lietuvos apylinkės seniūnaitis, V.Lenkstutis tesugebėjo atsakyti: protingo. Bet jis reiškia viltį, kad V.Putinas ar jo kanceliarijos žmonės šį laišką perskaitys ir atsižvelgs. Beje, Baltarusijos žiniasklaidoje apie šį grupės Lietuvos visuomenės veikėjų laišką buvo pranešta labai operatyviai.
Verta dėmesio ir kita organizacija Lietuvoje, pasivadinusi ne mažiau skambiu vardu: „Lietuva be nacizmo“. Šią vasarą trijų Baltijos šalių antifašistus instruktavo, kaip dirbti sunkiomis sąlygomis mūsų šalyse, jų organizacijos vadovas iš Rusijos Aleksandras Počinokas ir Europos Parlamento narė iš Latvijos Tatjana Ždanok, garsi savo pareiškimais, primenančiais „Interfronto“ ir „ Jedinstvo“ organizacijų retoriką. Priminsiu nežinantiems arba užmiršusiems: šios organizacijos priešinosi Baltijos valstybių Nepriklausomybės siekiams 1988-1990 m. ir minėtų organizacijų bei komunistų kvietimu sovietų ginkluotosios pajėgos Lietuvoje bei Latvijoje įvykdė karinio smurto veiksmus 1991 m. sausį, kai žuvo taikūs laisvę mylintys žmonės.
Aprašydamas antifašistų susitikimo eigą šią vasarą Latvijoje, vienas iš jo aktyvistų interneto erdvėje rašė savo kolegoms, kad svečiai iš Rusijos aiškino, kaip efektyviau panaudoti interneto erdvę savo idėjų skleidimui, surasti kitus, netradicinius idėjų pateikimo žmonėms būdus. Ir visa tai, siekiant bendrų tikslų su kovos su antifašizmu vėliava.
Galutinėje proceso eigoje turėtų kilti Baltijos kraštuose galinga pilietiškumo banga, kad reikia išsivaduoti nuo Amerikos jungo, nes šiandien Lietuva ir kitos Baltijos šalys yra praktiškai Amerikos kolonijos. Po to būtų sukurta valstybė panaši į tą, kurioms dabar vadovauja V.Putinas ir A.Lukašenka, ištiesta ranka draugiškai slavų tautai. Nurodomi keliai, kaip tai daryti: vienas iš jų - atšaukti nepriklausomybės paskelbimą.
Šios organizacijos autoriai pateikia nuorodą į interneto portalą, kuris yra sukurtas žmogaus su lietuviška pavarde. Bet jis yra rusų kalba ir vadinasi „Pirmyn į praeitį“. Ten šalia informacijos apie JAV veiksmus pasaulyje ir patriotinių filmų apie Sovietų Sąjungą bei gražios informacijos apie dabartinę Rusiją, pateikiamos ir naujienos apie masinius žmogaus teisių pažeidimus Baltijos valstybėse bei kovotojų su tuo žygius.
Šie asmenys kalba ne tik geopolitine tematika, taip, kaip reikia mūsų kaimyninei valstybei, bet ir apie tuos neteisingumo reiškinius Lietuvoje, kurie neramina ne vieną iš mūsų. Jie įsimaišo į tarpą kitų visuomenės žmonių, kurie irgi nori teisingos Lietuvos valstybės, bet nepriklausomos Lietuvos, o ne Rusijos ar kokios kitos šalies satelitės. Bet kadangi juos konsultuoja patyrę kadrai informacinio karo srityje, jų žinia ir, visų pirma interneto erdvėje, randa vis daugiau pasekėjų. Net ir tarp kai kurių kitų visuomenininkų, dirbančių iš pašaukimo. Esant reikalui, jeigu kam nors Lietuvoje koks nors visuomenininkų veiksmas nepatinka, šie veikėjai pateikiami tada, kaip tos akcijos veidas, teigiant, kad tokie pat yra ir kiti iš širdies dirbantys visuomenininkai.
Pastaruoju metu tokių asmenų skleidžiamų minčių mūsų interneto erdvėje atsiranda vis daugiau. Dažnai po mistiniu vardu, o ne savo pavardėmis. Vis daugiau atsiranda ir puslapių su lietuviškomis pavardėmis, kur garbinamas J.Stalinas, jo darbai, siūlomos nuorodos į kraštutinių rusų nacionalistų interneto puslapius, persiunčiami vaizdeliai, vaizdo medžiaga su panašių veikėjų pasisakymais Rusijos televizijoje. Keista, kad šis procesas, vykstantis Lietuvos viešojoje erdvėje, mūsų valstybės iki šiol nedomina.
Kita vertus, neskubėkime visko versti tik kitos valstybės propagandai. Kai vis daugiau žmonių nusivilia tuo, kas vyksta mūsų valstybėje, atsiranda ir norinčių pasinaudoti. Jeigu mūsų valstybė būtų viduje stipri, teisinga, dirvos tokioms idėjoms nebūtų.
