Bėda ta, kad aukštieji mūsų asmenys vis dažniau nebejaučia ribų, kurias peržengus tie žaidimai jau pradeda priminti ne gudrų manipuliavimą viešąja nuomone reitingų labui, bet atvirą žmonių kvailinimą.
Užvakar prezidentė D.Grybauskaitė išsikvietė ant kilimėlio finansų ministrą R.Šadžių ir viešai davė jam pylos.
Šalies vadovė sukritikavo ministrą ir visą Vyriausybę, kad kitų metų biudžete planuojama atkurti per krizę sumažintus atlyginimus ne visiems „biudžetininkams”, o tik pareigūnams ir teisėjams.
Valdžia karštligiškai ieško būdų, kaip politiškai kuo gražiau ir finansiškai kuo neskausmingiau įgyvendinti Konstitucinio teismo (KT) praėjusių metų sprendimą atkurti per krizę esą nevienodai ir neproporcingai mažintas pareigūnų ir tarnautojų algas.
Lyg specialioji KT sprendimų įgyvendinimo prižiūrėtoja prezidentė aiškino, kad užmojai atkurti atlyginimus ne visiems tik dar labiau padidins teismo minimas „disproporcijas”.
Tačiau prezidentė ministrą prie sienos dar smarkiau rėmė dėl to, jog valdžia neskuba pasakyti pensininkams, kaip ir kada grąžins per sunkmetį nurėžtus pinigus.
Galimybę tai padaryti Vyriausybė įžvelgia tik 2015 metais.
Negana to, apie tai kalba ir nenoriai, ir miglotai.
Valstybės vadovė oriai priminė, kad Lietuva vis dar skolinga pensininkams, ir pareiškė, jog ūkio atsigavimo vaisius turi pagaliau raškyti visos visuomenės grupės, pirmiausia – silpniausios.
Taip D.Grybauskaitė lyg ir leido suprasti, kad valdantieji ne tik turėtų, bet ir galėtų duoti tų vaisių visiems, tačiau neduoda, nes jiems silpnieji nerūpi.
Štai čia ir būtina paklausti: ar ne pati prezidentė, dabar remianti prie sienos kairiųjų valdžią, savo parašu laimino tuos sprendimus, kuriuos priėmė jos remta dešiniųjų valdžia?
Juk šias problemas dabartinė Vyriausybė paveldėjo iš buvusiosios. Be to, KT daugelį tų sprendimų, kuriuos palaimino prezidentė, pripažino antikonstituciniais dar dešiniesiems esant valdžioje.
Žinoma, prezidentė savo žaidimą žaidė ir su dešiniaisiais.
Pensijų kompensavimo mechanizmas su aiškiais terminais ir įsipareigojimais, kuris turi būti parengtas nedelsiant, ir tada buvo mėgstamas D.Grybauskaitės arkliukas.
Apie tą pensijų kompensavimo mechanizmą ji itin garsiai kalbėjo dar 2009 m. pabaigoje, kai dešinieji plačiai švaistėsi žirklėmis ne tik po pensininkų kišenes.
Prezidentė tuomet net skelbė kažką panašaus į ultimatumus – arba Vyriausybė numato tą mechanizmą, arba ji nepasirašo nei biudžeto, nei jį lydinčių esminių socialinių įstatymų.
Šalies vadovė netgi kalbėjo apie tų dokumentų galimus susikirtimus su Konstitucijos normomis.
Bet nei dešiniųjų Vyriausybė sukūrė kokių nors mechanizmų, nei prezidentė įvykdė savo grasinimų. Ji tuojau pat pasirašė visus anai valdžiai reikalingus dokumentus, paaiškindama, kad jie žūtbūt reikalingi mūsų valstybei kaip vienintelė išeitis iš sunkios padėties.
Vėliau D.Grybauskaitė vis pagrūmodavo konservatorių vedliui A.Kubiliui, kad jis delsia atkurti pensijas, bet iš esmės šalies vadovė rėmė dešiniųjų politiką ir ją kitais atvejais liaupsino.
Prezidentė taip pat nedelsdama sviesdavo žaibus į tuometę opoziciją, pirmiausia socialdemokratus, kai tik ji rimčiau pabandydavo pristabdyti konservatorius.
Galima prisiminti, kad mojavusių Konstitucija kairiųjų reikalavimus kuo greičiau atkurti nurėžtas pensijas D.Grybauskaitė tuomet vadino ekonomiškai nusikalstamais – esą tam dar ne laikas.
Šalies vadovė taip pat nepaisė socialdemokratų prašymų nepasirašyti įstatymų, kuriuos jie jau tuomet vadino antikonstituciniais.
Taigi prezidentės ir tuometės Vyriausybės „kova”, ko gero, tebuvo užkulisiuose suderintas žaidimas. Jo esmė – gaudami nuolatinę Prezidentūros paramą savo ekonominei ir socialinei politikai dešinieji leidžia D.Grybauskaitei pavaidinti rūsčiąją tautos gynėją nuo blogos Vyriausybės ir taip puoselėti savo reitingą.
Dabar prezidentė mėgina panašų žaidimą vienašališkai primesti ir kairiųjų valdžiai, priekaištaudama jai, kad dar nesugalvota, iš kur ir kada paimti pinigų, kuriuos neteisėtai nusavino pati šalies vadovė ir jos remti dešinieji.
Žinant D.Grybauskaitės charakterį, būtų nerealu, kad ji prisiimtų bent dalį atsakomybės dėl keblios situacijos, kurioje atsidūrė dabartinė Vyriausybė, arba bent jau patylėtų.
Tokiuose šalies vadovės veiksmuose galima įžvelgti artėjančios prezidento rinkimų kampanijos, ženklinsiančios naują politinį sezoną, išraišką.
Kita vertus, kodėl šalies vadovė turėtų nežaisti šių žaidimų, jeigu pati kairiųjų Vyriausybė jai leidžia tai daryti?
Juk premjeras A.Butkevičius nerado reikalo nė žodžiu užtarti Prezidentūroje išskalbto finansų ministro ir bent diplomatiškai priminti, kas yra kalčiausi, kad dabartinei Vyriausybei reikia sukti galvą, iš kur ištraukti papildomus milijardus.
