Vis dar neišlįsdamas iš poatostoginių nuotaikų, ėmiausi paskaitinėti ruporinės Rusijos žinias perduodančių straipsnių skaitytojų komentarus. Juokiausi iki ašarų. Pavyzdžiui, vienas komentatorius pasiūlė itin veiksnų būdą Rusijos grėsmei numalšinti. Reiktų, anas siūlo, degtinės kažkur pasienyje pridėlioti; žiūrėk, tuoj ir išdvės ruso kareivio kovinė dvasia, dar gi į NATO pusę urmu perbėgs. Praktiški tautiečiai vieningai tyčiojasi iš, anot jų, to pačio gėralo prisisiurbusio ir imperinėmis fantazijomis svaigstančio sovietinio politologo.
Ir visgi vienas komentaras, lyg į dešimtuką pataikęs, prakalbino ir mano sielą, kuri ir gviešiasi čia pasidalyti savo bylojimu. Kaži kuris komentatorius „savanoris“, ar panašiai, išreiškė norą palaikyti tą politologą ant snaiperio taikiklio (kad pasimėgautų!) ir nukauti. Pagavau, kad ir manyje sukilo panašus aistringas nirštas. Nebūtinai konkretų imperinį politologą, o bet kurį okupantą, kuris gvieštųsi mano ir mano Tėvynės laisvės.
Esu gan sėkmingai užsiėmęs žmogus ir kariavimo užsiėmimas nėra mano akademinės ir verslo karjeros planuose. Tačiau, jei mano Tėvynę užpultų, mesčiau visas veiklas ir eičiau ginklu ginti savo laisvės. Būtent taip ir padariau 1991 metais sausio 11 dieną.
Tuomet dirbau statybose vamzdynų montuotoju. Pamenu, kaip anomis neramiomis dienomis šalia ant griovio atbrailos visada budėjo radijo imtuvas. Ir kai Kazimieras Motieka pakvietė rinktis prie parlamento, tuoj pat mečiau lopetą ir jau už kelių valandų parlamente priėmiau priesaiką kaip Nepriklausomos Lietuvos savanoris.
Sunkios buvo tos budynės naktys. Entuziastingo patriotiškumo proveržis virto drąsos ir vyriškumo iššūkiu – nepabūgti grėsmės akivaizdoje. Parlamento gynėjai suvokė, kad jų pareiga yra savo gyvybės kaina įrodyti Lietuvos valstybingumo faktą. Beviltiški buvo tie mūsų ginklai. Trečiuose parlamento rūmuose tebuvo vienas šautuvas, keli tuzinai Molotovo kokteilių...
Aš pats, kartu su Lietuvos patriotu Vytautu Pociūnu, buvau paskirtas į vandens patrankos (suprask, priešgaisrinės žarnos) postą. Supratome savo paskirtį, tad ir ginklavomės ryžtu paaukoti savo gyvybę už Tėvynės laisvę.
Štai ir šiandien imperinėmis fantazijomis prasigėrusio politologo iš Maskvos sapaliojimai žadina kovos už savo laisvę ryžtą. O ir laisvė tapo dar brangesnė. Nes per šiuos dvidešimt metų ji tapo pripildyta itin brangiu turiniu. Būtent, laimingos šeimos, draugų ir visų piliečių, kurie myli ir kuria savo Tėvynę bendrumu ir susikurta gerove.
Esu įsitikinęs, kad ne tik vienas kitas buvęs parlamento gynėjas ar jau gerokai senstelėjęs tremtinys, bet ir didelė dalis Lietuvos vyrų eitų ginti savo laisvės. Per Nepriklausomybės dešimtmečius sukūrėme materialinę gerovę.
Dabar gi vis daugiau žmonių ima ieškoti gyvenimo Nepriklausomybėje prasmės. O ji slypi anapus materialių turtų. Ir tokių žmonių Lietuvoje tik daugėja. Žmonės neišvengiamai ieško dvasinės prasmės. Ir tą prasmę atranda vis brangesnėje Lietuvos tikrovėje.
