Girtuoklius siūlyta nedelsiant mesti iš Seimo, nes tokie negali spręsti valstybės reikalų, būti ryškiai matomi, kokiais neišvengiamai ir pagal įstatymą yra parlamentarai. Bėglius bandyta daryti kone kankiniais, šventaisiais, kurie kovoja už tiesą.
Ir atlyginimo nelabai atimsi, tik keptuves, pasirodo, iš Seimo viešbučio galima išvežti. O nuteisti asmenys, netgi užimantys aukštus postus Seime, visai nieko – gali dar pasibūti, nes dar ne teismų pabaiga. Kaip suskaičiavo ta pati žiniasklaida, taip galima be vargo pasibūti dar kokius dvejus metus – tiek gali trukti nuosprendžių apskundimai.
Kodėl Seime pavojingiausias ne nuteistas dėl korupcijos asmuo, o girtuoklis? Vis labiau kirba mintis, kad mūsų bendruomenė infantili, tinginti mąstyti, kad pasirenkamas nusidėjėlis, kurio kaltė – akivaizdi ir paprastuoju būdu diagnozuojama: akimis, nosimi ir nuosava patirtimi. Sprukdamas nuo žurnalistų Seime girtas parlamentaras gali supainioti duris, gali užsirakinęs duris nusnūsti, gali dar pasivaišinti. Plenarinių posėdžių salėje aktyviai dalyvauti procese, balsuojant už įstatymus, toks tautos išrinktasis, tikriausiai, nesiryš, taigi ir žalos pasidarys tik sau, dar partijai, dar frakcijai, dar šeimai. Taigi girtuoklis – mažiausiai pavojingas valstybei ir piliečiams.
Bėgliai parlamentarai pasauliui nusiunčia žinią, kad Lietuvoje, kurios piliečiai jam įdavė Seimo nario mandatą, klesti neteisybė, susidorojimai su įvairių teisių gynėjais, todėl jie priversti bėgti. Netgi politinio prieglobsčio prašyti. Tik atlyginimą kažkodėl ne gėda imti iš tos valstybės ir jos piliečių – ne tik sau, bet ir krūvai savo padėjėjų.
Kai į tokių bėglių chorą įsilieja laužyta lietuvių kalba kalbantys europarlamentarai ir visuomenės veikėjai – homoseksualų atstovai, kurie lieja graudžias ašaras dėl vargšų skriaudžiamų tautinių mažumų ir vaivorykštinės vėliavos išpažinėjų, Lietuva iš tiesų atrodo nekaip. Jeigu girtuoklio drama priimama kaip jo asmeninė drama, tai bėglio drabstymas ant Lietuvos nebetelpa į asmeninio dramatizmo ribas. Spjaunama tiesiai ant šalies. Taigi bėgliai – neskanus kąsnis mums visiems ir Lietuvai kaip valstybei.
Juodosios buhalterijos herojai nuteisti – teismas paskelbė nuosprendžius. Buvo aiškiai pasakyta – jie yra kalti ir jiems paskirtos bausmės. Apie paprastą pilietį tautiečiai pasakytų – nusikaltėlis, ir tiek. O kaip apie parlamentarus, kurių vienas iš nuteistųjų yra kaip ir parlamentarų vadas – Seimo vicepirmininkas? Visai juodai skambėtų, jeigu pasakytum, kad parlamentarams Seimo plenarinių posėdžių salėje vadovauja nusikaltėlis. Todėl teisininkai patikslina, kad nuteistas dar nėra nusikaltėlis, nes nėra apeliacinio teismo sprendimo.
Netrukus po nuosprendžio juodosios buhalterijos byloje sekė nė kiek ne mažiau įspūdinga žinia, kad vienas iš nuteistų parlamentarų, tiksliau jo sūnus, nors visi gerai suvokia, kad be tėtušio čia neapsieita, iš Nacionalinės kredito unijos išplukdė 12 milijonų litų. Nagi, paskaičiuokim, kiek čia pensijų būtų? Daug ir ilgam. Kas gali garantuoti, kad tai yra pabaiga?
Taigi logiškai mąstant, pavojingumo varžytuves neabejotinai laimi nuteisti parlamentarai. Bet iš Seimo grasinama išmesti mažiausiai pavojingus – girtuoklius. Manau, priežasčių giliai ieškoti nereikia. Pirmiausia – mažiausia tikimybė, kad girtuokliai labai priešintųsi.
Jų nuodėmė – akivaizdi. Pasmerkdamas girtuoklį, kolega parlamentaras turi galimybę prieš tautą pasirodyti teisingu ir principingu, nes tai – praktiškai nieko nekainuoja ir nesukelia jokių rimtų jam pasekmių. Negins gi girtuoklis teisme savo garbės ir orumo, negrasins garsiais advokatais.
O kas nutiktų, jeigu kolegos parlamentarai imtų ir pasakytų, kad nuteisti žmonės ne tik negali būti Seimo vedliais, bet jiems ne vieta ir parlamente? Nelaukiant nė apeliacijų. Pirmiausia, sakys tai atsargiai, nes gali sulaukti grasinimų pasibylinėti dėl įžeistos garbės ir orumo. Antra, tokie žodžiai kūnu netaptų. Nes Seimo vadovais tampa tie, kurie turi daugumą.
O daugumai rūpi ne moralė, net ne „kaip atrodysime prieš rinkėjus“, nes iki rinkimų dar toli, o svarbiausias tikslas – likti valdančiojoje daugumoje. Moralinės švaros aukštumas pademonstravo premjeras: jis netgi išdrįso nuteistojo paklausti, ar tas ir jo partija nusiteikę rimtai dirbti. Lyg dar nebūtų prisidirbę.
Taigi galima būti visokiu – girtuokliu, bėgliu, nuteistuoju; svarbiausia – būti daugumoje. Nes demokratija mums primeta suinteresuotos daugumos nuomonę. Todėl opozicijos girtuokliui gali būti parodoms durys, o valdančiųjų atstovams, nuteistiems dėl juodosios buhalterijos, – suteiktos privilegijos: įtakos, valdžios ir gerų pinigų.
