Šią dieną 23 val. 46 min. Lietuvos teritoriją paliko paskutinis Rusijos karinis ešelonas. Nors Lietuvos Respublika de jure buvo atkurta dar 1990 m. kovo 11 d., tačiau būtent prieš 20 metų tapo laisva nuo 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavusios Rusijos de facto.
Ar iš tiesų tapo laisva? Nustembi, kad praėjus daugiau nei 20 metų po respublikos atkūrimo, Lietuvos sostinės centre ir aplink ją esama vietovių, kuriose nesusikalbėsi lietuviškai.
Akivaizdu, kad brandaus amžiaus emigrantai iš Tarybų Sąjungos negabūs kalboms, pasirodo, tokių pat defektų turi net kai kurie dvidešimtmečiai biurų tarnautojai.
Akis ir sielą bado tai, kad Lietuvos sostinės vartų – autobusų stoties – prieigose keleivį pasitinka „vaduotojų“ išplėtota girdyklų infrastruktūra, jos fone – nuolat plyšaujanti rusiška muzika.
Didžiuosiuose miestuose ir kurortuose ištisus kvartalus supirko ne lietuvių pilietybės asmenys, nelaukę Žemės pardavimo įstatymo pataisų, jie faktiškai disponuoja ir didžiuliais žemės plotais, nors žemė išimtinai yra nacionalinis turtas.
Dviprasmiškai skamba iš plačiosios Rusijos atvykusių poilsiautojų komplimentai Palangai, kad čia jie jaučiasi kaip namie, o šalies įgaliotieji pareigūnai vis dar atkakliai tvirtina, kad skulptūros ant Žaliojo tilto – mūsų kultūros paveldas. „Kaip namie“ jaučiasi ir Rusijos specialiųjų tarnybų pajėgos. Tai tik okupacijos paveldo viršūnėlės. Dar labiau stebina vietinių „istrebitelių“, veikiančių Lietuvos vardu, fantasmagoriški farsai apie iškritusius per langus, užspringusius skrandžio turiniu ir balose nuskendusius piliečius – tokiais realybės šou gali patikėti tik tokie pat mankurtai, kaip ir tie, kurie kurpia ir vykdo absurdiškus scenarijus.
Valstybės įstaigose ir institucijose už mokesčių mokėtojų pinigus įkurdinti platūs sovietinės gerovės rezervatai, nebandyk ten užklysti – juos uoliai saugo kairiųjų ir dešiniųjų kurpti įvairūs tarnybos paslapčių, lankymosi tvarkos įstatymai ir viešųjų ryšių „šunauja“.
Valstybės tarnautojai taip smarkiai „dirba“ „facebook“ ir nesibaigiančiose šventėse, kad „smulkiems“ darbams atlikti prireikia samdyti konsultantus iš privačių bendrovių. O į eilinius interesantus neretai nekreipiama dėmesio: ko čia nori tie „glušai“, juk jų vienintelis interesas – mokėti mokesčius!
Ar kada nors valstybės pareigūnai pradės vykdyti organizaciniuose ir vykdomuosiuose dokumentuose nurodytas nuostatas, kad privalo tarnauti žmonėms? Kol to nėra – mūsų piliečiai valdžia nepasitiki labiausiai, emigruoja arba degraduoja.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvai paskelbus apie Nepriklausomybės atkūrimą „broliškos“ Rusijos veikėjas taškydamasis seilėmis pranašavo, esą šis reikalas pasmerktas, neverta teptis reputacijos: lietuviai patys išsipjaus.
Pranašystės pildosi? Kas sukurs realias nacionalines saugumo strategijas, gynybos planus? Kas juos įgyvendins: gal Barackas Obama, o gal jungtinė Europos Sąjungos vadovybė? Gynybos planai turi gimti kiekvieno mūsų galvose. Ar tai įmanoma? Geriausios galvos tapo įšalo inkliuzais Sibiro toliuose, tėvai išeikvojo jėgas kurdami komunizmą adreso neturinčiose gamyklose ir runkelių laukuose, mūsų kartą auklėjo gatvė, tarybinė valdžia ir milicija, todėl viena galvoti, kita sakyti, o trečia daryti tapo mūsų taktika.
Jaunąją kartą šokiruoja vyraujanti ideologija ir tvarka. Didžiausias poreikis – deficitinėms vertybėms, tokioms kaip tiesa ir teisingumas. Jauni žmonės bėga į europas ir azijas – ten jie jaučiasi geriau.
Statistika teigia, kad okupantai ištrėmė daugiau kaip 300 tūkst. lietuvių. Per 20 artimiausių metų emigravo dar daugiau. Tai kas gi apgins Lietuvos Respublikos laisvę nuo daugiau kaip 50 metų diegtų ideologijų, mąstysenos klišių ir interesų?
Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimą ir okupacinės kariuomenės išvedimą sugebėjo organizuoti Aukščiausios Tarybos deputatai, dabar Lietuvos Respublikos Seimas yra viena iš institucijų, kuriomis žmonės labiausiai nepasitiki.
Kas gi pašalins pavojingus trombus, blokuojančius prieigas prie tiesos, valstybės interesų, viešųjų prioritetų, prie pareigos būti atsakingais ir moraliais? Gal kinai?
