Laičių kaime, Anykščių rajone, mišrų ūkį sukūrę buvę vilniečiai Ligita ir Algis Bukauskai savo verslą plėtoja taip, kad būtų kuo mažiau priklausomi nuo tarpininkų – supirkėjų ir perdirbėjų – primetamų kainų. Žemdirbiai į ateitį žvelgia be baimės: prisipažįsta turintys daug idėjų, kaip plėsti ūkį, ir džiaugiasi, kad jo perspektyvą mato ir jų sūnūs.
Gelbsti mišrus ūkis
„Jeigu užsiimtume tik augalininkyste, nežinotume, kokiu laiveliu išplaukti iš šito ūkio. Šiemet net 50 proc. nukrito rugių, kviečių, avižų supirkimo kainos. Plėtodami vien augalininkystę dabar turėtume daug darbo ir nė neatgautume savikainos už išaugintą produkciją“, - sako Ligita Bukauskienė.
Anot jos, šiemet supirkėjai moka tik 250 Lt/t už rugius, avižų kaina nukrito iki 280-300 Lt/t (pernai buvo 500 Lt/t). Apie penkerius metus kainos esą buvusios normalios, bet prieš tai apie ketverius metus irgi buvusios prastos, kaip šiemet. „Jei ne išmokos, tektų atleisti darbuotojus ir – baigta“, – mano ūkininkė.
Ligitos ir Algio Bukauskų ūkis mišrus. Jie valdo 250 ha žemės, iš to ploto 68 ha apsėta grūdiniais augalais, 12 ha apsodinta bulvėmis, o likusiame plote veši žolynai. Augina 166 mėsinių galvijų – šarolė, alberdynų-angusų ir limuzinų – bandą, šiek tiek paršelių ir kiaulių. Sezoniškai – nuo vasario ar kovo iki birželio pabaigos – ūkyje veikia paukštynas. Bukauskai perka dedeklių bei broilerių viščiukus ir paauginę juos parduoda: dedekles 2-3 mėnesių, broilerius – 1-3 savaičių.
Pirkėjai įsigyti viščiukų nustatytu laiku atvyksta į fermą.
Siekia nepriklausyti nuo perdirbėjų
Bukauskų ūkininkavimas ir prasidėjo nuo vištų auginimo. Jau 20 metų darbo turguje praktiką turintys ūkininkai stebi rinkos pokyčius, iš anksto nuspėja, ar jų išauginta produkcija tais metais bus paklausi, todėl kasmet vištų augina nevienodą skaičių.
„Stengiamės nebūti priklausomi nuo perdirbėjų, nes jie mus „suvalgytų“. Todėl ir bulves parduodame patys Utenos ar Anykščių turguose“, - sako Ligita.
Grūdus Bukauskai savo ceche perdirba ūkio reikmėms – gamina kombinuotuosius pašarus. Jų gyvuliams per mėnesį reikia 15 tonų. „Visai kitoks efektas šeriant savais pašarais, - džiaugiasi Ligita. – Matome, kad gyvuliai atrodo gražiai.“ Vasarą galvijai ganomi lauke, todėl ir kombinuotųjų pašarų jiems duodama labai retai, o rudenį suvarius į tvartus kiekvienam kasdien skiriama po 3 kg.
Jei esi priklausomas nuo perdirbėjo ir dirbi tik vienoje žemdirbystės srityje, tau į akis gali pažvelgti bankrotas. Tačiau pasirinkus kelias ūkio kryptis irgi nelengva, nes visoms joms plėtoti reikia didelių investicijų – ir specialių pastatų, ir skirtingos technikos. Vien Bukauskų galvijų bandai per metus sušeriama 3 tūkst. ritinių šieno. Jiems susukti ir suvežti į daržines reikia technikos.
Pernai Bukauskai 30-čia „galvų“ padidino galvijų bandą, šiemet 30 ha išplėtė pasėlių plotą. „Iš vienos sferos paimi, į kitą įdedi. Pasakyti, kada atsipirks investicijos, neįmanoma“, - pasakoja Ligita.
Didina galvijų bandą
Ligita ir Algis mėsine galvijininkyste užsiima nuo 2006 metų. Pirmiausia jie įsigijo alberdynų-angusų. Pagrindinis kriterijus renkantis šią veislę buvo ramus būdas, kad moteriai, prižiūrinčiai galvijus, nereikėtų jų bijoti ir kad vaikams negrėstų pavojus.
Paskui ūkininkai savo bandą papildė šarolė veislės galvijais, irgi pasižyminčiais ramiu charakteriu. Prieš apie toną sveriantį jautį ar 800-900 kg karvę jėgos nepanaudosi. Pasak pašnekovės, su jais dirbti reikia protingai, valdyti gražumu.
Dabar Bukauskų galvijų banda mišrinama, siekiant vadinamojo heteroefekto. Mišrinant galvijų veisles keičiasi ne tik jų eksterjeras, bet padidėja ir atsparumas ligoms, gyvuliai sparčiau auga, gerėja mėsos išeiga.
Perpardavėjai trokšta pasipelnyti
L. Bukauskienės teigimu, kad būtų pelninga dirbti su mėsine banda, joje turėtų būti 100 karvių žindenių, vedančių prieauglį. „Tai būna produktyvi banda“, - sako ūkininkė, šiuo metu bandoje turinti 70 žindenių.
Pamažu vis didindami bandą Bukauskai galvijų realizuoja kol kas nedaug – tik jaučių perteklių ir keletą dar pirmaisiais ūkininkavimo metais įsigytų karvių vietinės rinkos supirkėjams. „Lietuvoje nėra daug mėsinių galvijų augintojų, turinčių dideles bandas.
Į mūsų ūkį atvyksta daug užsieniečių pirkėjų – šveicarų, vokiečių, turkų. Ir kiekvienas nori iš mūsų pasipelnyti – pigiai nusipirkti ir brangiai parduoti. Kartais jie pasiūlo mažesnę kainą nei vietinės rinkos pirkėjai“, - sako ūkininkė, kol kas pirmenybę teikianti lietuviams pirkliams.
Pasak L. Bukauskienės, norinčiųjų valgyti jautieną mūsų šalyje yra, tačiau parduotuvėse jos nerasi – čia gali įsigyti tik karvienos, nes visa jautiena išgabenama į užsienį. Bukauskų ūkio ateities veiklos programoje numatytas ir jautienos perdirbimo cechas. „Turime daug idėjų“, - prisipažįsta moteris.
Įgyvendinti idėją patiems gaminti jautienos produktus skatina ir nukritusios gyvulių supirkimo kainos. Anksčiau buvusi 6 Lt/kg jautienos gyvojo svorio kaina šiuo metu tesiekia apie 4 Lt/kg. „Dviejų litų skirtumas yra labai dideli pinigai: parduodama 500 kg sveriantį jautį prarandu 1000 litų, o norėdama parduoti 30 jaučių patirčiau jau 30 tūkst. Lt nuostolių. Labai paprasta aritmetika“, - sako apie mėsos perdirbimą mąstanti ūkininkė.
Sukūrė 11 darbo vietų
40-metė Ligita ir 41 metų Algis Bukauskai savo ūkį įkūrė ir plėtojo savo lėšomis, nesinaudodami Europos Sąjungos fondų parama.
Didžiąją ūkio žemės dalį jie nuomoja iš valstybės ir privačių asmenų, savos teturi apie 30 ha. Žemės, sako, čia stinga, nes aplinkui yra daug stambių ūkininkų. Tačiau Bukauskai nejaučia įtampos dėl to, kad vieną dieną gali netekti dalies dabar jų valdomos žemės. „Idėjų turime daug, tuoj pat perorientuotume ūkio veiklą“, - pasitiki savimi žemdirbiai.
Bukauskai savo ūkyje sukūrė 11 darbo vietų. Be keturių šeimos narių, įdarbinta keletas vietos gyventojų. Kai kurie jų pas Bukauskus triūsia jau septynerius ar dešimt metų. Tarp jų yra ir 50-mečių, ir 20-mečių. Jie dirba šėrikais, mechanikais, traktorininkais, tvarko gyvulių aptvarus, darbuojasi grūdų perdirbimo ceche.
„Mes duodame darbo visus metus. Tai žmogui labai svarbu. Iš vietinės darbo rinkos esame susirinkę pačius geriausius darbininkus, bet šiaip žmonių trūksta“, - pripažįsta Ligita.
Iš Vilniaus - į kaimą
Ligita ir Algis Bukauskai ne visą gyvenimą buvo susiję su žeme ir gyvuliais. Sutuoktiniai ilgai gyveno Vilniuje. Algis buvo Seimo apsaugos darbuotojas, Ligita 15 metų Santariškių klinikose dirbo medicinos seserimi, arba, kaip dabar vadinama, slaugytoja. Šeima viename iš sostinės priemiesčių turėjo pasistačiusi namą.
Bukauskai paliko susikurtą gyvenimą sostinėje ir iš naujo jį ėmė kurti Laičiuose, vyro gimtinėje, tuo metu, kai situacija Lietuvos kaime buvo labai sudėtinga, o ateitis neaiški – iro kolūkiai. Laičiuose stovėjusio kolūkio komplekso pastatai buvusiems kolūkiečiams buvo išdalyti pajais. Savo dalį – vieną iš pastatų – gavo ir Algio mama.
Algiui ir Ligitai pagailo naikinamo turto. Jie perpirko mamos pastatą, įsigijo dar vieną kitą, kaip sako, baisios būklės statinį. Bukauskai pirmieji ėmė kurti verslą buvusiame kolūkio komplekse. „Jei ne mes, jis būtų buvęs išdraskytas, kaip ir daugelyje buvusių kolūkių“, - neabejoja Bukauskai.
Sutuoktiniai – verslūs žmonės, kitaip jie nebūtų ryžęsi tokiam drąsiam žingsniui. „Mums pragyventi Vilniuje iš atlyginimų buvo labai sunku, juolab dar ką nors kurti. Tuo metu statėmės namą Avižieniuose ir labai sunkiai vertėmės“, - sako Ligita.
Dabar moteris tikrai nenorėtų grįžti į tą patį darbą už tokį patį – per tūkstančio litų – atlyginimą. Ligita, nuolat dirbusi dideliu krūviu klinikose, namie su vyru dar augino kiaules, vištas ir jais prekiavo turguje. Taigi pirmoji ūkininkavimo praktika – kai dar buvo vilniečiai.
Bukauskai turi du sūnus. Penkiolikmetis Aurelijus mokosi Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje, o vyresnysis 21 metų Remigijus Aleksandro Stulginskio universitete studijuoja agronomiją ir inžineriją.
„Didžiausias mokslas yra patirtis, įdirbis. Kai vaikai gyvena tokioje šeimoje kaip mūsų, jie labai daug gauna mokslo, kokio negausi niekur. Universitete įgyjama tik žinių, jas gali arba negali panaudoti“, - mano dviejų sūnų motina.
Tėvus džiugina, kad sūnūs nė neabejoja, kad liks dirbti tėvų ūkyje. „Jie čia mato perspektyvą“, - džiaugiasi Ligita ir Algis.
