Ar jis koks mazochistas, kad kelias valandas leistųsi filmuojamas ir tardomas žurnalistų? Labai abejotina.
Akivaizdu, kad apgailėtinai ant oro uosto kėdžių susmukęs vyras transliavo nebylų pagalbos klyksmą. Jeigu tai būtų psichologiškai stabilus žmogus, tiesiog netyčia gerokai padauginęs, sėstų į taksi ir dingtų. Matyt, E.Vareikis tiesiog neturėjo kur važiuoti.
Ar jo politiniai bendražygiai turi mažai padėjėjų, kurie galėjo atvažiuoti paimti parlamentaro ir nutraukti tą gėdingą akciją?
O jeigu E.Vareikis turėjo draugų, tai po atsitikimo oro uoste paaiškėjo, kad jų neturi.
Turbūt ne vienas paskaitė komentarų po straipsniais apie E.Vareikio nuosmukį. 90 proc. – patyčios ir piktdžiuga. Dar viename laikraštyje radau skaitytojo E.Vareikiui skirtą eilėraštį, kuriame rašė kažkaip taip: „Tratata gaidelis, nedaužys vištelių.“
Nenuostabu, kad vėliau telefonu su kolega R.Žilinsku kalbėjęs alkoholikas buvo išsigandęs ir guodėsi esąs niekam nereikalingas. O kas taip nesijaustų?
Visi nusigręžė tada, kai žmogui buvo sunkiausia.
„Stebėk savo artimą, pamatyk, kada jam sunku“, – ragina visi, kas netingi. Bet kai tam artimam reikia pagalbos – į jį spjauni, ir baigta. Ne be reikalo garsėjame kaip savižudžių kraštas.
Kodėl visi tyli? Kodėl niekas jo galų gale neparskraidina iš tos Kopenhagos?
Laimė, paaiškėjo, kad E.Vareikis – gyvas. O kas, jeigu būtų nusižudęs? Baisiausia, kad jis vis dar gali tai padaryti.
