Todėl piktdžiugiškai kauniečių atžvilgiu nusiteikę vilniečiai ar kurio nors kito šalies miesto gyventojai lyg ir turėtų progą bent iš dalies pakeisti savo nuostatas.
Tačiau tie, kurie netiki statistika, pasakys: skaičiai neatspindi, kaip savame mieste jaučiasi paprastas kaunietis. Ir tai beveik tiesa. Šią savaitę net patys policijos pareigūnai sunerimo dėl rudeninio nusikaltėlių šėlsmo.
Atkuto ne tik neišrankūs mašinų vagys, tinkama važiuoti transporto priemone laikantys ir seną 2 tūkst. litų vertės „Audi 100“ ar motorolerį.
Atrodo, kad po vasaros atostogų į miestą sugrįžę ilgapirščiai linkę griebti viską, kas ne vietoje padėta arba lengvai pasiekiama: nuo kompiuterių, juvelyrinių dirbinių iki bonsų, uogienių ir kompotų. „Vasarą per dieną būdavo pradedama iki 30 ikiteisminių tyrimų, o dabar pasitaiko ir 49“, – rudenines tendencijas apibendrino policijos atstovas K.Kasciukevičius.
Kai kiekvieną dieną policija registruoja dešimtis nusikaltimų, retas kaunietis ims gilintis į oficialiai skelbiamas nusikalstamumo mažėjimo tendencijas, nes nukentėjusiam žmogui skauda lygiai taip pat – ar apvogė jį vieną, ar dar dešimt kitų miestiečių.
Kodėl oficialiai mažėja nusikaltimų Kaune? Teisėsaugos pareigūnai nedvejodami pasakytų: pavyko sutramdyti nusikaltėlius. Tačiau ar tik policininkų ir prokurorų pastangos lėmė, kad mažėja automobilių vagysčių ar vagysčių iš butų?
Gal pripažinkime, kad net profesionalūs vagys (ką jau kalbėti apie turto prievartautojus ar narkotikų verslo šulus) emigravo į šalis, kur jiems tarpti yra geresnės sąlygos, nes geidžiamas turtas lengviau pasiekiamas.
Liko tik nevykėliai ar įžūlūs pradedantieji, tokie kaip devyniolikametis, rugsėjo 4-osios vakarą su vogtais daiktais sulaikytas Utenos gatvės name, į kurį įsibrovė. Neoficialiuose pokalbiuose to neneigia ir teisėsaugininkai.
Saugoti nuo vagių savo turtą kauniečiai jau pramoko. Vis rečiau kur daugiabučiuose į laiptinę pateksi nežinodamas durų užrakto kodo, gyventojai naudojasi saugos tarnybų, draudimo bendrovių paslaugomis.
Tik štai neatiduoti pinigų telefoniniams sukčiams sugeba retas. Vos išgirdę telefono ragelyje tariamą pagalbos šauksmą, ne tik pensininkai, bet ir pakankamai jauni kauniečiai traukia iš slėptuvių santaupas ar lekia į banką, kad bet kuria kaina išgelbėtų iš bėdos savo artimą.
Nepažįstamiems „geradariams“, kurie kuo tik pastaruoju metu neapsimeta (net savivaldybės darbuotojais), dalijamos ne dešimtys, o šimtai tūkstančių litų. Būtent kaunietė šią vasarą tapo panašios „gerumo“ akcijos rekordininke ir prarado 310 tūkst. litų.
Meilė savo artimam yra gero žmogaus bruožas. Tačiau kauniečių noras bet kokia kaina (pinigine prasme) užglaistyti nusikaltimą tik dar kartą patvirtina: piniginiai santykiai Kaune lemia daug ką ir daug kur.
Taip yra nuo tų laikų, kai Petrutė nešdavo iš mėsos fabriko dešras, kad pamalonintų Marytę, kuri gali gauti deficitinių sportinių kostiumų ar batelių, o Petras milicininkui, kuris gaudė socialistinio turto grobstytojus, „suveikdavo“ taloną automobiliui.
Ne tik patiklumas, bet ir išskirtinis verslumas, ko gero, lemia, kad nemažai kauniečių užkimba ne tik ant sukčių, bet ir ant apsukrių prekeivių masalo. Patikėję, kad jiems siūlomas itin geros kokybės ar išskirtinis produktas, žmonės noriai atveria pinigines ir tik vėliau aiškinasi, ką įsigijo. Ypač dažnai taip nutinka susigundantiems įvairiais maisto papildais ar ypatingomis lieknėjimo priemonėmis.
Štai neseniai į namus apsukrų prekeivį įsileidęs pensininkas už du amerikietiško papildo buteliukus paklojo trečdalį savo pensijos – sumokėjo tris kartus brangiau, nei produktas parduodamas vaistinėje.
Įvairaus plauko prekeiviai patiklių pirkėjų nesivaržydami ieško ne tik miesto gatvėse, prie parduotuvių, ligoninėse, bet ir veržiasi į įstaigas, įmonių biurus. Kauniečių įprotis pirkti pigiau „iš po skverno“ toks gajus, kad net teisėsaugos pareigūnai jam neatsispiria.
Teko matyti, kaip per pietų pertrauką prokurorai traukia į tarpuvartę ir iš automobilio bagažinės graibsto rūkytą žuvį. Bet tai juk ne nusikaltimas, ar ne?
