Todėl piktdžiugiškai kauniečių atžvilgiu nusiteikę vilniečiai ar kurio
nors kito šalies miesto gyventojai lyg ir turėtų progą bent iš dalies
pakeisti savo nuostatas.
Tačiau tie, kurie netiki statistika, pasakys: skaičiai neatspindi, kaip
savame mieste jaučiasi paprastas kaunietis. Ir tai beveik tiesa. Šią
savaitę net patys policijos pareigūnai sunerimo dėl rudeninio
nusikaltėlių šėlsmo.
Atkuto ne tik neišrankūs mašinų vagys, tinkama važiuoti transporto
priemone laikantys ir seną 2 tūkst. litų vertės „Audi 100“ ar
motorolerį.
Atrodo, kad po vasaros atostogų į miestą sugrįžę ilgapirščiai linkę
griebti viską, kas ne vietoje padėta arba lengvai pasiekiama: nuo
kompiuterių, juvelyrinių dirbinių iki bonsų, uogienių ir kompotų.
„Vasarą per dieną būdavo pradedama iki 30 ikiteisminių tyrimų, o dabar
pasitaiko ir 49“, – rudenines tendencijas apibendrino policijos
atstovas K.Kasciukevičius.
Kai kiekvieną dieną policija registruoja dešimtis nusikaltimų, retas
kaunietis ims gilintis į oficialiai skelbiamas nusikalstamumo mažėjimo
tendencijas, nes nukentėjusiam žmogui skauda lygiai taip pat – ar
apvogė jį vieną, ar dar dešimt kitų miestiečių.
Kodėl oficialiai mažėja nusikaltimų Kaune? Teisėsaugos pareigūnai
nedvejodami pasakytų: pavyko sutramdyti nusikaltėlius. Tačiau ar tik
policininkų ir prokurorų pastangos lėmė, kad mažėja automobilių vagysčių
ar vagysčių iš butų?
Gal pripažinkime, kad net profesionalūs vagys (ką jau kalbėti apie turto
prievartautojus ar narkotikų verslo šulus) emigravo į šalis, kur jiems
tarpti yra geresnės sąlygos, nes geidžiamas turtas lengviau pasiekiamas.
Liko tik nevykėliai ar įžūlūs pradedantieji, tokie kaip devyniolikametis,
rugsėjo 4-osios vakarą su vogtais daiktais sulaikytas Utenos gatvės
name, į kurį įsibrovė. Neoficialiuose pokalbiuose to neneigia ir
teisėsaugininkai.
Saugoti nuo vagių savo turtą kauniečiai jau pramoko. Vis rečiau kur
daugiabučiuose į laiptinę pateksi nežinodamas durų užrakto kodo,
gyventojai naudojasi saugos tarnybų, draudimo bendrovių paslaugomis.
Tik štai neatiduoti pinigų telefoniniams sukčiams sugeba retas. Vos
išgirdę telefono ragelyje tariamą pagalbos šauksmą, ne tik pensininkai,
bet ir pakankamai jauni kauniečiai traukia iš slėptuvių santaupas ar
lekia į banką, kad bet kuria kaina išgelbėtų iš bėdos savo artimą.
Nepažįstamiems „geradariams“, kurie kuo tik pastaruoju metu neapsimeta
(net savivaldybės darbuotojais), dalijamos ne dešimtys, o šimtai
tūkstančių litų. Būtent kaunietė šią vasarą tapo panašios „gerumo“
akcijos rekordininke ir prarado 310 tūkst. litų.
Meilė savo artimam yra gero žmogaus bruožas. Tačiau kauniečių noras bet
kokia kaina (pinigine prasme) užglaistyti nusikaltimą tik dar kartą
patvirtina: piniginiai santykiai Kaune lemia daug ką ir daug kur.
Taip yra nuo tų laikų, kai Petrutė nešdavo iš mėsos fabriko dešras, kad
pamalonintų Marytę, kuri gali gauti deficitinių sportinių kostiumų ar
batelių, o Petras milicininkui, kuris gaudė socialistinio turto
grobstytojus, „suveikdavo“ taloną automobiliui.
Ne tik patiklumas, bet ir išskirtinis verslumas, ko gero, lemia, kad
nemažai kauniečių užkimba ne tik ant sukčių, bet ir ant apsukrių prekeivių
masalo. Patikėję, kad jiems siūlomas itin geros kokybės ar išskirtinis
produktas, žmonės noriai atveria pinigines ir tik vėliau aiškinasi, ką
įsigijo. Ypač dažnai taip nutinka susigundantiems įvairiais maisto
papildais ar ypatingomis lieknėjimo priemonėmis.
Štai neseniai į namus apsukrų prekeivį įsileidęs pensininkas už du
amerikietiško papildo buteliukus paklojo trečdalį savo pensijos –
sumokėjo tris kartus brangiau, nei produktas parduodamas vaistinėje.
Įvairaus plauko prekeiviai patiklių pirkėjų nesivaržydami ieško ne tik
miesto gatvėse, prie parduotuvių, ligoninėse, bet ir veržiasi į
įstaigas, įmonių biurus. Kauniečių įprotis pirkti pigiau „iš po
skverno“ toks gajus, kad net teisėsaugos pareigūnai jam neatsispiria.
Teko matyti, kaip per pietų pertrauką prokurorai traukia į tarpuvartę ir
iš automobilio bagažinės graibsto rūkytą žuvį. Bet tai juk ne
nusikaltimas, ar ne?