Ji labai paprasta: jeigu net koks nors nususęs chuliganas susinervina, su savo sėbrais jis padarys taip, kad juos užrūstinusiam žmogui maža nepasirodys.
Tą Lietuvos miestelių žmonės žino nuo sovietinių laikų – su gaujomis gyvenk taikiai, nieko nematyk, negirdėk ir neliudyk. Jeigu banditėlis susinervina, nei milicija, nei policija tau nepadės. Nespėsi keisti pradurtų mašinos padangų, statyti išdaužtų trobos langų, gesinti padegtos šieno kupetos.
Ūkininkas Romualdas Misevičius pasakoja apie gaujų veikimo sistemą, kuri paplitusi visame mūsų krašte, ir jeigu žmonės tikėtų, kad jie bus apginti ir apsaugoti nuo banditų keršto, papasakotų dar ne tokių dalykų. Bet žmonės netikėjo milicija, netiki, deja, ir policija.
„Iš tiesų, – sako R.Misevičius, – paprasti biržiečiai jaučiasi įbauginti, o nusikaltėliai klesti. Juk ir toje vietoje, priešais teismą, kur buvo nušautas septyniolikametis, jau ne vieni metai narkotikai pardavinėjami, bet niekas nieko nedaro.“ Kodėl taip yra?
Todėl, kad mūsų valstybei svarbi yra parodomoji statistika, „pakazuha“ Briuseliui, o ne reali situacija. Todėl, kad Vidaus reikalų ministerija Lietuvos sistemoje yra trečiarūšė, o ministrai – dažnai atsitiktiniai, vidaus reikalų sistemai abejingi žmonės. Ką dabartinis ministras pasakė visuomenei? Jam, pasirodo, trūksta informacijos. Ūkininkui, renkančiam banditų pribarstytus gelžgalius iš rugių lauko, informacijos – su kaupu, o ministrui kažkas dar neaišku. Ministras visuomenei pranešė, kad bus ne jo paties, o pareigūnų rotacija.
Tą patį tesugebėjo išlementi ir žiniasklaidoje taikliai jau įvardytas brežnevinio stabilumo Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas. Nustebino policijos generalinis komisaras. Ūkininkas R.Misevičius, ko gero, pirmą kartą žiniasklaidoje gina ir užjaučia policininkus, už policijos vadovybę aiškina, kokios apverktinos pareigūnų darbo sąlygos, o S.Skvernelis, kvalifikuotas, sąžiningas pareigūnas, įsiręžęs tikina, kad Biržų nusikaltėliai nevaldo.
Gal nusikaltėliai ir nėra savivaldybės darbuotojai, bet žmonės supranta, ką ūkininkas nori pasakyti. „Iš šalies atrodo, kad Biržai – gražus, ramus miestelis. Ir statistiką galima sudėlioti, kaip nori...“ – teigia R.Misevičius.
Tačiau realybė yra kitokia. Lietuva nebijo Maskvos, Kremliaus ir jokių Žirinovskio gąsdinimų, bet užtat dreba nuo miestelių banditėlių ir besispjaudantį, besikeikiantį chuliganą gatvėje aplenkia iš tolo. Ir tokia situacija bus dar ilgai. Tol, kol vidaus saugumo problemos netaps strateginiu valstybės vadovų rūpesčiu.
Ne komisarų rotacija gerina policijos darbą, o normalus finansavimas. Policijos darbo sąlygos daugelyje miestelių yra pasibaisėtinos. Kiek pamenu, valstybės vadovai, lankydamiesi įvairiausiose mugėse, paprašyti apsilankyti policijos patalpose, tuoj pat pradėdavo teisintis neturintys laiko ir labai skubantys į Vilnių. Todėl, kad gerai žinojo, jog jiems nesmagu žiūrėti į apleistus kabinetus, o tiems suvargusiems pareigūnams nieko paguodžiančio negalės pasakyti.
Tokia situacija tęsiasi jau daug metų. Lietuva, susitvarkiusi su išorinio saugumo problemomis, visiškai pamiršo vidinį, netgi buitinį, saugumą. Niekam ne paslaptis, kad vagystės tyrimas pasibaigia protokolo surašymu. Žmonės net nebesipiktina. Ir nieko nebesitiki. Patys policininkai, guosdami apvogtus piliečius, pasakoja apie vagių sindikatus, prieš kuriuos dėl pareigūnų ir elementarių priemonių stokos esą bejėgiai. Nėra pinigų, nėra ir kvalifikuoto tyrimo.
Ar ne dėl profesionalumo stokos, netikusios tyrimo pradžios buvo sukurta Garliavos istorija? Amerikietiškuose filmuose matome, kaip policijos pareigūnai varžosi tarpusavyje dėl galimybės perimti bylą į savo rankas, o mūsų valstybėje pareigūnas džiaugiasi galįs atiduoti tyrimą kitam. Policininkai dėl netikusių darbo sąlygų skundžiasi, protestuoja, rengia demonstracijas, bet jų valdžia negirdi.
Svarstant biudžetą gynybai, kuris taip pat nepakankamas, sulaukiama ne tik viešos diskusijos, bet ir politikų paramos. Policija tokio politinio užnugario neturi. Net gabūs ir energingi VRM vadovai yra bejėgiai. Iš šešiolikos ministrų tik keletą galima įvardyti komplikuotos ir sunkiai kurtos sistemos patriotais. Visuomenės akyse vaidinamas spektaklis – talentingu vadybininku išgirtas ilgametis VRM darbuotojas eina vadovauti Ūkio ministerijai, o VRM vadovu paskiriamas niekur kitur „neprakišamas“ politikas.
Drąsus ūkininkas iš Biržų atgaivina dar vieną problemą. Jis nėra vienintelis pasiryžęs pasipriešinti banditėliams. Tikriausiai daug kas dar prisimena 1996 m. tragiškus įvykius Panevėžyje, kai verslininkas R.Okuličius iššaudė visą gaują jį terorizavusių reketininkų.
Kaip jam sekėsi gyventi po to? Dveji metai tąsymosi po teismus, kol nusimetė kaltinimus sau pačiam. Keleri metai bergždžių pastangų išvežti šeimą į kitą valstybę. Pagaliau jau po keturiolikos metų nuskambėjo štai tokie nuo valstybės „rūpesčio žmogumi“ pavargusio herojaus žodžiai: „Prokurorai, tardytojai rožiniais pažadais išaiškina rezonansinius nusikaltimus ir dedasi naujus antpečius, o skurstanti valstybė realių apsaugos priemonių nesugeba įvykdyti.“ Ar šiandien yra kitaip?
