Šis savaitgalis jau nuo 1989 m. Lietuvoje gyvenančiai pianistei L.Urmanovai iš tolimojo Taškento – išskirtinis.
Jos įsteigtam Uzbekistano kultūros centrui mūsų šalyje, kuris turi padalinius ir Vilniuje, ir Visagine, sukanka dvylika metų.
Šį savaitgalį Raugyklos gatvėje esančiose centro patalpose bus ruošiamas plovas, kiti nacionaliniai uzbekų patiekalai, netrūks šokių ir pramogų.
– Jus, kaip ir daugelį vadinamųjų meilės tremtinių, Lietuvoje apsigyventi paskatino vedybos su čia sutiktu vyru. Bet kokie keliai apskritai atvedė į Lietuvą? – pasiteiravo „Sostinė“ muzikės.
– Kai buvau jauna ir smalsi, tėvas kasmet padovanodavo kokią nors kelionę.
Sovietiniais laikais ne dažnam pavykdavo prasiveržti pro geležinę uždangą, todėl teko tenkintis kelionėmis ir po tuometę Sovietų Sąjungą.
Kai prieš dvidešimt ketverius metus pirmą kartą atvykau poilsiauti į Druskininkus, Lietuvą įsimylėjau visam gyvenimui.
Negana to, likimas taip viską sudėstė, kad Lietuvoje dar ir ištekėjau.
Tėvas iki šiol negali sau atleisti, kad padovanojo man kelionę į Druskininkus.
Esu kilusi iš didelės ir darnios šeimos, todėl mano išvykimas iš gražių išpuoselėtų namų Taškente tėvams buvo lyg dūris į paširdžius.
Sunkiai su mano pasirinkimu susitaikė ir seneliai Muhamedovai, kurie tuo metu vadovavo vienoms didžiausių Taškente metalurgijos ir tekstilės gamyklų.
– Tai tik dėl meilės apsisprendėte palikti tėvų namus ir atsisakyti išskirtinės padėties Taškento ir Uzbekistano visuomenėje?
– Nesigirdama turėčiau prisipažinti, jog mano šeima iš tikrųjų yra žinoma Uzbekistane. Aš tuo metu, baigusi Taškento konservatoriją ir įgijusi puikų pianisto išsilavinimą, jau turėjau puikų darbą – dėsčiau Konservatorijos muzikos mokykloje.
Taigi buvau pakankamai subrendęs žmogus ir dėl mano apsisprendimo likti Lietuvoje kaltas ne tik likimas, bet ir meilė. Iki šiol tikiu, kad ji – visagalė.
– Į Lietuvą atvykote labai įdomiu laiku – jau kunkuliavo Sąjūdžio sukelta dainuojanti revoliucija, o po metų Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Kaip jūs tada jautėtės Vilniuje?
– 1989–1990 m. jokių neigiamų emocijų nepatyriau.
Tuo metu tie, kurie buvo kartu su lietuviais, kovojančiais už nepriklausomybę, jautėsi niekuo neišsiskiriantys iš vietos gyventojų.
Tačiau vėliau požiūris į kitataučius ėmė keistis. Aš irgi esu patyrusi tam tikrų nemalonių išgyvenimų, bet mane išgelbėjo pažintis Vilniuje su garsia šviesaus atminimo pianiste Aldona Dvarionaite, jos dėmesys bei palaikymas ir tai, kad greitai išmokau lietuvių kalbą.
Apie 1994 m. Aldona buvo atvykusi koncertuoti į Visaginą, kur tuo metu mes su vyru gyvenome.
Aš dėsčiau tenykštėje Česlovo Sasnausko meno mokykloje.
Buvau paprašyta palydėti Aldoną iki salės ir tas mūsų trumpas pokalbis, einant koridoriumi, išsirutuliojo į nuoširdžią draugystę bei įdomų bendradarbiavimą. Aš dar gyvendama Taškente buvau girdėjusi ir apie jos tėvą, legendinį pianistą, romantiką kompozitorių Balį Dvarioną, ir apie pačią Aldoną.
– Kaip jums kilo idėja Vilniuje rengti tarptautinius pianistų A.Dvarionaitės konkursus?
– Pirmiausia įkvėpė pati Aldona, nes ji labai žavėjosi Rytų šalių kultūra ir jau pačią pirmą mūsų pažinties dieną citavo garsaus uzbekų poeto, filosofo ir mokslininko Omaro Chajamo kūrybą.
Aldona mane taip pat skatino propaguoti uzbekų kultūrą Lietuvoje.
Kažin ar be jos įkvėpimo būčiau ėmusis steigti Uzbekistano kultūros centrą.
Kai 2000 m. Aldona po sunkios ligos iškeliavo anapilin, iš karto ėmiausi Vilniuje organizuoti šio centro veiklą, o lygiagrečiai – ir A.Dvarionaitės pianistų konkursą.
2004 m. pavyko surengti pirmąjį konkursą, kuriam vadovauti sutiko profesorė Veronika Vitaitė.
Kadangi Uzbekistano kultūros centras turi filialą ir Visagine, man kol kas tenka keturias dienas per savaitę gyventi Vilniuje, o dvi – Visagine, kur dar turiu pamokų meno mokykloje.
