Klausiau – tai kiek kainuoja? „Nežmoniškai.“ Suprantu, sakau, kad nežmoniškai, bet tai vis dėlto – kiek dabar, sakykim, kainuoja dešimties minučių trukmės skambutis iš Kauno į Vilnių? „Nežinau, labai brangiai.“
Ta moteriškė neturėjo supratimo, kiek kainavo anksčiau, kiek kainuoja dabar. Ji tik žinojo, kad viskas labai blogai.
Kaip iš vieno grybo gali numanyti, kas dar yra krepšyje ir ar geras šiemet ruduo, taip ir iš šio paprasto pavyzdžio žinote viską, ką jums reikia žinoti, apie didžiosios tautos ekonominį raštingumą.
Gerai nenuteikiančių pavyzdžių – daugiau nei skyrybų istorijų savaitiniuose blizgiuosiuose žurnaluose.
Kad ir kokią ekonominę temą liestų žiniasklaida, visur problemų ratas nusiridena į primityvumą ir susiaurėja tiek, kad tampa panašus į tamsų tunelį, kurio gale nė spingsulės nematyti.
Euro įvedimas? Žmonėms rūpi tik istorijos apie tai, kaip dar vienoje Dievo pamirštoje šalyje įvedė eurą, kainas suapvalino, ir viskas pabrango. Atlyginimus irgi suapvalino iki mažesnių, ir visi nuskurdo. Mums irgi taip bus. Istorija neturi būti sudėtingesnė nė per plauką nuo paties primityvumo dugno.
Kai jau įves eurą, bus irgi smagu, nes dažniausiai pasitaikanti analizė bus istorija apie kokią gyventoją, kurią apgavo, sumokėdami už įsigytą karvę suklastotais 300 eurų banknotais. „Kad euro zonoje 300 eurų banknoto nėra, senolė suprato tik tada, kai sukčių pėdos buvo ataušusios“, skelbs antraštė.
Bet kokie ekonominiai reikalai, susiję su Europos Sąjunga ir pirmininkavimu? Prašom, analitiniai tekstai apie tai, kokiais skanėstais (taip pat ir sumažintų išmatavimų cepelinais) vaišinsis garbūs svečiai. Stebime, taip sakant, ir komentuojame tai, kas mums prieinama.
Energetika skaitytojui yra tik šildymo kainos. Transportas – tik pigių oro bendrovių skrydžiai – net jei parašoma apie kokios oro bendrovės akcijų kainos pokytį, tai skaitytojai reaguoja tik kalbomis apie tai, kaip skrido į Egiptą ir jiems dingo krepšys.
Prekyba ir maisto pramonė – tai istorijos apie tai, kaip bus apmokestinami užstato mokesčiu tušti bambaliai ir kita plastikinė tara, ir, kas svarbiausia, ar pabrangs (ir jei pabrangs - keliais centais?) taurieji gėrimai, toje taroje išpilstyti. Finansai ir draudimo paslaugos – tai tik istorijos apie tai, kaip vikingų šalių bankai plėšia, žagina, paskui sudegina ir išpumpuoja pelnus.
O jau jeigu antraštėje yra „Verslas“, tai vienintelės skaitomos istorijos yra apie godžius vertelgas, kurie stato ne namus, o kartoninį kičą, prekiauja per brangiu šlamštu, išnaudoja darbuotojus ir apgaudinėja partnerius. Žinoma, visada gera istorija ir puiki antraštė būna bankrotas ir žlugimas, čia jau be dėmesio neapsieis.
Skirtingai nei įprastai elgiuosi, aš nesiruošiu gėdinti arba kaltinti tamsuolių skaitytojų, nors dauguma jų tikrai yra tamsuoliai ir neišmanėliai (čia be jokio pykčio ar paniekos, tiesiog pažiūrėkite, už ką žmonės balsuoja, ką perka ir kur laiko savo pinigus). Kokia būtų nauda iš to kaltinimo?
Apie ūkį ir pinigus nelabai yra kas pasakoja, nes daugelis gebančių pasakoti tiesiog nuleidžia rankas. Aną dieną skaičiau lietuviškame žurnale, rašančiame apie verslą, skaitytojos laišką redaktoriui. Ponia, neabejotinai nardanti sekliajame lektūros baseino gale, atviravo, kad žurnalą jai šiaip skaityti smagu, jei ne visi tie straipsniai apie rinkas, pardavimus ir bendroves. Tokių straipsnių jai norėtųsi mažiau. Kad laiškas autentiškas, aš žinau tikrai: tokio tyčia net nesugalvotum.
Pakanka pažiūrėti televizijos žinių laidas, ir pamatyti, su kokiu palengvėjimu jų kūrėjai pereina nuo nemylimų rubrikų apie verslą ir, dar blogiau, apie tarptautines žinias, prie tų siužetų, kuriuos skaniausiai suvartoja žiūrovai – apie palikuonius atsivedusias meškutes ir apie kinų mergaitę, kuri moka važinėti dviračiu atsisėdus atbula, užsirišusi akis ir tuo pat metu siuntinėdama telefonu trumpąsias žinutes. Atrodo, kad visiems palengvėja: pagaliau baigėme tas suaugusiųjų nesąmones. Žiūrovai, kaip ir skaitytojai, jau seniai išmoko būti nekantriais, irzliais vaikais, kurie nebesugeba suprasti nieko, kas yra aukščiau už knygelės su paveiksliukais intelektinį lygį.
Keista pripažinti, bet viena priežasčių, kodėl supratimas apie verslą ir pinigus yra toks netikęs, yra santykis su ta pačia Europos Sąjunga ir jos parama. Senas žodis „pinigai“ jau nebėra vienintelis apibūdinimas atsiskaitymo priemonei: dar būna „Europos pinigai“.
Europos (arba europiniai) pinigai yra tokia pinigų rūšis, kuri neskaičiuojama, kaip tikri pinigai, jų negaila, juos reikia kuo greičiau įsisavinti ir išleisti, nes jie svetimi. Tai skatina ne tik išlaikytinio požiūrį visos šalies mastu. Tai iškreipia požiūrį į pinigus, kuris jau ir anksčiau nebuvo idealus.
Mano svajonė būtų tokia, kad dalis didžiulių pinigų, kuriuos ES struktūros skiria savęs viešinimui ir savigyrai, būtų skirti verslo propagandai ir paprastiems faktams pranešti. Pavyzdžiui, galėtų kas nors pasakyti, kad tik vienas iš trijų ar keturių Lietuvos gyventojų užsiima tokia veikla, kuria uždirba pinigus visiems likusiems. Likę gyvenimo bendrakeleiviai arba yra išlaikomi privataus sektoriaus, arba jam trukdo (ir vis tiek yra jo išlaikomi).
Tačiau tikėtis, kad Europos Sąjunga, jau seniai veikianti perskirstymo ir valstybės viršenybės idealų labui, pati save pašukuos prieš plauką, yra taip pat naivu, kaip ir laukti, kad kvaišalais prie klubo prekiaujantis jaunuolis įspėtų pirkėjus apie galimą riziką, susijusią su jo parduodamomis tabletėmis.
