Tačiau nėra viskas taip paprasta. Pirmininkaujanti ES tarybai valstybė iškelia savo siekius, kas jai atrodo svarbiausia, bet pasaulio įvykiai, į kuriuos ši šalis tiesiog negali reaguoti, visus jos prioritetus gali apversti aukštyn kojomis. Tada pirmininkaujančią šalį aplanko ne tik tie politikai, kuri nori paremti jos skelbiamus siekius, bet ir kiti, kurie turi savo prioritetus ir nori įsiūlyti per pirmininkaujančią valstybę tai visai ES. Būtent todėl į Vilnių, kur susitiko ES užsienio ir gynybos ministrai, atvyko ir NATO generalinis sekretorius A.F.Rasmussenas bei JAV valstybės sekretorius J.Kerry, atstovaujantys organizacijas ir valstybes už ES ribų. Tiesa, danų tautybės NATO generalinis sekretorius buvo pakviestas ir į ES šalių parlamentų narių diskusiją kalbėti apie ES ir NATO tarpusavio sąveiką, sprendžiant įvairius konfliktus pasaulyje.
Koks bebūtų šių aukščiausiojo rango pareigūnų tikrasis vizito tikslas į Lietuvą, mums labai svarbu, kad JAV valstybės sekretorius čia lankosi tomis pat dienomis, kai iš kai kurių Rusijos politikų, tegu ir labai radikalių, aidi raginimai okupuoti Baltijos šalys. Reikšmingas labai yra NATO generalinio sekretoriaus pareiškimas, jog Rusijos valdžia pati turi pasmerkti tokius kai kurių savo politikų pasisakymus ir jų ignoruoti nevalia.
ES šalių parlamento narių susitikime Lietuva visų pirma norėjo diskusijos apie ES Rytų partnerystę, kas yra vienu iš svarbiausių Lietuvos pirmininkavimo ES užsienio politikos prioritetų. Rytų partnerystė tai procesas, kai 6 Rytų Europos šalys: Ukraina, Gruzija, Moldova, Azerbaidžanas, Armėnija ir Baltarusija žengia link suartėjimo su ES ir pasirašo susitarimus dėl asocijuotos narystės, laisvos prekybos ar vizų režimo. Kiekviena iš jų tai daro tokiu laipsniu ir tokia sparta, kiek tai atitinka ir jų interesus. Negali sakyti, kad tai Europos politikams nerūpėjo. Bet, kai diskusija pasisuko tik apie Rytų partnerystę, salė patuštėjo. Ir J.Kerry po susitikimų Vilniuje reiškė paramą Rytų Partnerystei , bet aišku, kad atvyko visų pirma ES pritarimo JAV veiksmams Sirijoje.
Ar šiandien Lietuvai, pirmininkaujančiai ES, nenutiks, kaip ir prieš du metus Lenkijai? Ši šalis buvo viena iš Rytų partnerystės iniciatorių, todėl turėjo labai ambicingų planų dėl jos įgyvendinimo savo pirmininkavimo ES metu. Bet Rytų Partnerystės viršūnių susitikimas Varšuvoje 2011 m. lauktų rezultatų taip ir neatnešė. Tada šiuos siekius įgyvendinti sutrukdė Arabų pavasaris. Ar šį kartą visko neužtemdys įvykiai Sirijoje?
Negalima nematyti, kad jau šiandien tie įvykiai ima stumti į antrą planą Rytų partnerystę aukščiausiojo rango ES politikų ir pareigūnų kalbose. Bet turime suprasti tokį didelį ES valstybių dėmesį Sirijai, kur jau eilę metų žūsta žmonės, aukų yra jau virš 120 tūkstančių ir nesimato tam pabaigos. Ties Sirija kertasi įtakingiausių pasaulio valstybių interesai, todėl tai yra ir didelės svarbos geopolitinis klausimas. Privalome išaiškinti partneriams ES šalyse, kad ir Rytų Partnerystė yra labai svarbus geopolitinis klausimas. Tik mūsų regione. Jeigu tokios valstybės, kaip Ukraina, atsuks nugarą Rusijos vadovo Vladimiro Putino stumiamai Muitų Sąjungai ir Eurazijos Sąjungai, Rusijos imperinės, geopolitinės ambicijos šiame regione gerokai susilpnės.
Todėl net Sirijos įvykių fone visos ES šalys neturėtų gailėti dėmesio ir pastangų Rytų partnerystei. Jos turėtų solidariai reaguoti ir į bet kokius bandymus riboti Rytų partnerystės šalių pasirinkimo laisvę į tai, su kokia organizacija nori šios suartėti.
Vilniuje tokią ES šalių poziciją ir išgirdome. Tikiuosi, kad ją dar patvirtins šią savaitę ir Europos parlamentas. Armėnijos valdžia jau buvo priversta pasirinkti suartėjimą su Muitų Sąjunga, o ne su ES. Bet spaudimą patiria ir kitos šalys Rytų partnerės. Apie tai reikia daugiau kalbėti, nei iki šiol, stabdant Rusijos norus riboti suverenių šalių teises.
Bet koją Rytų partnerystei gali pakišti ir ES šalių politikai ar politikės, visų pirma iš Skandinavijos, labai savotiškai interpretuojančios žmogaus teises. Neatsižvelgdamos į mentalitetą, nuotaikas žmonių šalyse, kur ir bažnyčia turi didžiulį poveikį, jos tai mato tik per gėjų teises ir ima reikalauti, kad Rytų partnerės tai suvoktų, kaip sąlygą suartėti su ES.
Toks vis labiau brukamas vienpusiškas požiūris į žmonių teises, kurių, aišku, reikia laikytis, gali nuteikti prieš ES ne tik Rytų partnerystės šalių visuomenę, bet ir dalį ES šalių žmonių. Minėtus klausimus turėtų aptarti pačios ES šalys, nes toli gražu ne visiems yra suvokiamas toks žmogaus teisių interpretavimas, suteikiantis privilegiją tik vienai visuomenės ar interesų grupei, pastaruoju metu vis įtakingesnei.
Jau šiandien netrūksta džiūgaujančių dėl šių metų lapkričio pabaigoje įvyksiančio Rytų partnerystės viršūnių susitikimo Vilniuje sėkme. Nors trys iš šešių Partnerystės šalių tikriausiai čia nieko nepasirašys. Bet ir likusiųjų trijų šalių: Ukrainos, Moldovos Gruzijos pajudėjimas Vilniuje link ES būtų labai svarbus. Tik reikia pačioms ES šalims nepakišti visam tam kojos ir pasiekti, kad kiti pasaulio įvykiai, kitų valstybių veiksmai nenustumtų šio svarbaus geopolitinio proceso į antrą planą, nepadarytų jam žalos.
