Linksma buvo žiūrėti, kaip likus mėnesiui iki Lietuvos pirmininkavimo ES Vilniuje nebuvo įmanoma važiuoti per transporto spūstis, visos gatvės buvo lopomos skubos tvarka.
Per galvą verstasi suspėti iki pirmininkavimo pradžios ir Briuselio ponams ir ponioms parodyti pavyzdingai sutvarkytas sostinės gatves.
Ak, kad nors vienas ES pirmininkavimo renginys būtų įvykęs Kaune! Kauniečiai gal nebūtų iš savęs liūdnai šaipęsi, apkaišydami gatvių duobes šakelėmis ir žvakutėmis.
Kitas dalykas – kiek laikys ir kiek kainuos toks skubus lopymas? Tikėtina, duobės sostinėje neatsivers iki pirmininkavimo ES periodo pabaigos.
Sostinės fontanai pavirto želdiniais, iš miesto centro policija vaikė girtuoklius ir valkatas, nustūmė į miesto pakraščius ir miegamuosius rajonus, kur rečiau užklysta ES pareigūnai.
Tačiau ką mes norime apgauti: ES ar save, bandydami paslėpti problemas, užuot ieškoję būdų, kaip jas spręsti?
Net Paryžiaus miesto centre netrūksta elgetų, nors prancūzai gyvena daug geriau už mus, ES naujakurius. Bandymas sukrapščius paskutinius centus nusipirkti prabangias kojines ir vaikščioti be batų, primena tuos laikus, kai pas mus formaliai nebuvo nei prostitucijos, nei narkomanijos. Bet iš tiesų mes neturėjome galimybės būti patiems savimi – su savo trūkumais, savo problemomis, bet – laisviems.
Manau, kad problemas lengviau spręsti kai jos matomos, negu bandyti paslėpti, viliantis, kad laikas jas išspręs už mus. Yra tokia filosofija, skelbianti, kad viskas išsispręs savaime. Galbūt, bet tam reikia tiek daug laiko, kad ir mūsų Visatos amžiaus neužteks.
Todėl nebūkime stručiai, ištraukime galvas iš smėlio. Nebevaikykime elgetų iš miestų centrų, bet kiekvienas pagal išgales padarykime taip, kad išmaldą prašančių žmonių sumažėtų.
Ilgą laiką mūsų valstybės prioritetiniai uždaviniai buvo spręsti: su kuo ir kur turi gyventi į šeimyninio konflikto mėsmalę patekusi mažametė mergaitė, po to sprendėme pasaulinės svarbos uždavinį – leisti ar neleisti žygiuoti gėjams sostinės centre. Neseniai buvo iškilęs galvosūkis, ypač kvaršinantis kauniečių galvas – ar leisti „Gazpromui“ remti „Žalgirio“ komandą? Ar tokiu būdu nebus paniekintos patriotinės vertybės?
Aišku, kad ant Lietuvos tautiškumo simbolio, „Žalgirio“, marškinėlių atsiradęs užrašas „Gazprom“ atrodys ir žeis mūsų orumą, nes prieš kelis dešimtmečius vykusi ir laimėta „Žalgirio“ kova su CSKA simbolizavo Lietuvos žmonių pergalę prieš okupaciją.
Tik šiais laikais pinigai ir patriotizmas dažnai eina skirtingais keliais. Kažkodėl neatsirado „tautiškų“ lietuvių verslininkų, kurie solidžiai paremtų legendinę krepšinio ekipą. Ją buvo nusipirkęs žlugusio banko savininkas Vladimiras Romanovas, vėliau „Žalgirį“ nužiūrinėja Rusijos dujų milžino „smaugikai“.
Po to paaiškėjo, kad „Gazpromas“ nelabai ir domėjosi „Žalgiriu“, karštos patriotinės diskusijos pasirodė ne daugiau prasmingos, kaip ginčais, kokia spalva dažyti žolę žiemą.
Tokiems tikrąją dalykų esmę slepiančioms kalboms ir diskusijoms sugaišome daug brangaus laiko, nespręsdami ar vangiai spręsdami energetinės strategijos, gimstamumo mažėjimo, emigracijos, ES dotacijų suvienodinimo žemdirbiams problemas.
