Šių laikų taikaus pasipriešinimo simboliu tapęs Nobelio premijos laureatas Dalai Lama XIV Vilniuje viešės Rugsėjo 11-14 dienomis. Apie tai, kokią reikšmę mūsų šalies vadovų pozicija turi Tibetui, kaip dvišaliams santykiams daro įtaką Kinija ir ką Lietuva galėtų padaryti parodydama pasauliui savo poziciją kultūrinės autonomijos siekiančiai tautai, lrytas.lt kalbėjosi su vienu iš Dalai Lamos vizito organizatorių, Europos Parlamento nariu, profesoriumi L.Donskiu.
- Kokią reikšmę Lietuvai turi Dalai Lamos atvykimas?
- Reikšmė yra dvejopa. Pirmiausia tai mūsų moralinė skola, nes Dalai Lama labai kilniadvasiškai sutiko žinią apie mūsų iškovotą nepriklausomybę. Jis vienas pirmųjų, jeigu ne pirmasis tarp iškiliausių pasaulio figūrų, kuris pasveikino Lietuvą.
Dalai Lama visada suprato Lietuvos nepriklausomybės atgavimo didingumą, taikaus pasipriešinimo pergalę sovietų imperijoje. Manau esama gilaus simbolinio ryšio tarp taikaus lietuvių pasipriešinimo, labai orios kovos, dėl kurios buvo atgauta nepriklausomybė ir tibetiečių oraus, nesmurtinio pasipriešinimo.
Manau, kad abi tautos, tiek lietuvių, tiek tibetiečių, pratęsė M.Gandžio nesmurtinio pasipriešinimo tradiciją.
Galima įvairiai žvelgti į Palestinos situaciją, ten egzistuoja terorizmo problema. Tačiau neįmanoma nuneigti lietuvių pasipriešinimo garbingumo bei kilnumo. Tas pats galioja ir tibetiečiams.
Kita vertus, esame visavertė, pilnateisė Europos Sąjungos valstybė ir turime teisę simpatizuoti tibetiečių tautai, būtų keista, jeigu elgtumėmės kitaip. Suprantu didžiules Kinijos pastangas sumenkinti Dalai Lamą, tačiau šios pastangos didžiajai valstybei tikrai neduos jokios naudos. Dalai Lama yra Nobelio premijos laureatas, didžioji pasaulio figūra, kurią galimą drąsiai lyginti su popiežiumi Jonu Pauliumi II, kitomis iškiliomis asmenybėmis. Ir ne Kinijos kompartijos galioms šį žmogų nuvainikuoti.
- Kinijos reakcijos baimė daro įtaką ir politiniams procesams Lietuvoje. Ar tikėtina, kad Dalai Lamą priims oficialūs mūsų šalies atstovai?
- Neabejoju, kad mūsų aukšti politikai ar verslo elitas bus tiesiog „išjungiamas“. Liks socialiniai aktyvistai, įvairūs išsišokėliai bei kiti, kuriems užtenka drąsos paremti Dalai Lamą.
Manau, jog Lietuva pasielgtų labai tauriai ir galbūt performuotų dalį tarptautinio elgesio standartų jeigu pasveikintų Dalai Lamą aukščiausiu lygiu. Mes nesame strateginiai Kinijos partneriai ir būkime atviri – šalies ekonomikai grėstų baisiai nemalonios pasekmės, jei dingtų Baltarusijos prekių srautas per Klaipėdos tarptautinį jūrų uostą. Mano žiniomis, pasekmės būtų artimos ekonominei nelaimei.
Kaip esu minėjęs, Kinija nėra mūsų strateginė partnerė, jai pasekmės būtų kur kas skaudesnės, jeigu tokį gestą parodytų Vokietija ar Amerika.
Kita vertus, mes pasiųstume žinią pasauliui, kad po 23 metų, kai Lietuva buvo riteris ant balto žirgo, mes nepasikeitėme, išlikome oria bei kilnia šalimi. Deja, mes pasikeitėme, tapome pragmatikais, politiniais cinikais ir šiandien saujelė žmonių atstovauja Lietuvos garbės jausmui.
Suprantu, kad šioje situacijoje reikia žaisti, tačiau gal reikėtų pajungti rezervines figūras, laikinus personažus, nepartinius politikus bei aktyvistus. Turi būti politinis rezervas, kuris gelbėtų šalies garbę. Taip sakau, nes esu įsitikinęs, kad nei šalies prezidentė, nei Seimo pirmininkas nedrįs paspausti rankos Dalai Lamai. Tačiau jeigu taip įvyktų, aš savo valstybe labai didžiuočiausi. Iki šiol labai didžiavausi savo šalimi ir tauta, Lietuva ir lietuviais, tai šiuo atveju didžiuočiausi ir politine klase.
- Ar galima sakyti, jog vizitas bus tarsi lakmuso popierėlis, parodysiantis, ar šalies politinis elitas dar laikosi skambiai deklaruojamų vertybių?
- Neabejotinai, tai didžiulės drąsos klausimas. Šiandien politikoje esančiam žmogui simpatizuoti Tibetui – reiškia labai daug. Jeigu spaudai prikalbėsi per daug, ar kaip nors sumenkinsi kompartijos autoritetą, turi suvokti, jog tavęs galbūt niekada neįleis į Kiniją.
Baigdamas ketvirtuosius kadencijos Europos Parlamente metus supratau, kad esu patenkintas savo darbu. Manęs nė karto neaplankė nei Rusijos, nei Kinijos ambasadų atstovai. Šios šalys nėra naivios, jos dirba su abejojančiais. Tačiau tie, kurie aiškiai mąsto ir veikia, jų nedomina, tiesiog nešvaistomas laikas bei resursai. Aš „beviltiškas“. Jeigu mane kinai ir rusai įrašė į „beviltiškųjų“ kategoriją – tai pats geriausias mano darbo įvertinimas.
Tačiau tie politikoje esantys žmonės, kurie nuoširdžiai nori, kad juos sutiktų ant raudono kilimo, kuriems patinka gyventi penkių žvaigždučių viešbučiuose Pekine, kad elitinis kinų verslo sluoksnis pasiimtų į konferencijas, kur vyksta svarbūs strateginiai pokalbiai, puikiai suvokia – jeigu jie išsižios, viso to daugiau nebebus.
Kinijos sąlyga paprasta – negalima kalbėti apie uigūrus, apie Tibetą ir Falun Gong. Jeigu tik palietei vieną tų temų, gali iš karto atsisveikinti su gražiu turizmu arba politine misija Kinijoje. Tą suprasdami visi tyli. Nebijo tik pasaulinės garsenybės, tokios kaip Bradas Pittas ar Richardas Gere'as bei politikos pakeleiviai, nestandartiniai politikai, tokie kaip aš.
Žinau, kad nevažiuosiu į Kiniją, na ir kas čia tokio. Jau geriau nevažiuoti į Kiniją, užtat likti ištikimam savo sąžinei.
- Kaip lietuvių tauta galėtų realiai padėti už laisvę kovojantiems tibetiečiams? Ką ir kaip aukščiausias šalies politinis sluoksnis turėtų padaryti?
- Jeigu būčiau kitame kailyje, šalies prezidento ar premjero, būčiau priverstas galvoti apie valstybės interesus, nes tavo vaidmuo neleidžia rizikuoti šalies gerove ir padėtimi. Tačiau čia egzistuoja įvairūs politiniai manevrai, mes juk esame Europos Sąjungos dalis.
Kodėl nepašnekėjus su Briuseliu, kad mums leidžiama truputį daryti tai, ko nedarytų Prancūzija ar Vokietija. Tokie manevrai Europos Sąjungoje egzistuoja.
Ir po to, kai Kinijos ambasada pareikštų protestą, mes galėtume jiems atsakyti: „Atleiskite, mes esame Europos Sąjungos šalis, tad priekaištus skirkite Briuseliui. Kuo čia mes dėti, juk viskas buvo suderinta.“
Tačiau čia ne vien mūsų problema. Savo akimis mačiau, kaip bandydami įtikti Kinijos komunistų partijai iki gėdingo lygio persistengia mano kolegos europarlamentarai. Jeigu paskelbčiau pavardes, kokio lygio politikai bando stabdyti Kiniją smerkiančius dokumentus, kiltų baisus skandalas. Aš tai žinau, tačiau atskleisti negaliu. Čia jau atsakomybės ir konfidencialumo reikalas.
O padėti Tibeto tautai mes galėtume jai suteikdami daugiau teisiškai pripažintų veiksmų. Kiekvienas Dalai Lamos, vyriausybės tremtyje narių priėmimas yra tam tikro pripažinimo suteikimas.
Nes didžiausiais pavojus šioje situacijoje – tai užmarštis bei tylus ignoravimas, tarsi Tibeto nebūtų. O kai šis šalis patenka į pirmuosius mūsų šalies ar kitų Europos valstybių spaudos puslapius – Tibetas vėl gyvas.
- Ar galima daryti išvadą, jog bet koks mūsų veiksmas aukštesniame lygmenyje, kurio mes patys pernelyg nesureikšminame, Tibeto tautai turėtų labai didelę reikšmę?
- Visiškai teisingai, tibetiečiai iš mūsų to laukia. Jų didžiausia svajonė, kad mes pripažintume Tibetą.
Jie nesiekia nepriklausomybės, o tik kultūrinės autonomijos. Ši specifinė šalis, tikriausiai suprasdama, kad pati viena neišgyventų, pasirengusi likti Kinijos sudėtyje. Dalai Lama yra tūkstantį kartų pabrėžęs pagarbą pagrindinei Kinijoje hanių tautai ir Kinijai, kaip valstybei.
Mes jokio separatizmo neskatiname, tik galėtume pakartoti: „Malonėkite gerbti Jungtinių tautų, UNESCO organizacijos dokumentus, kuriuose kalbama apie neatsiejamą tautų teisę į savo paveldo išsaugojimą. Tibeto budizmas, tikėjimas ir kultūra turi teisę likti amžiams. Kita vertus, patys turime dokumentus, kurie sinchronizuoti su pasaulio dokumentais. Tad likite ištikimi savo įstatymams, juk esate civilizuota šalis.“
