Savižudybių minėjimo dieną verta prisiminti dar vieną grupę žmonių – tai likę gyventi, bet paliesti skaudžios savižudybės netekties. Tai žmonės, asmeniškai reaguojantys į savižudybę. Tai artimieji, mylimieji, mamos, tėvai, palikti vaikai. Tai bendradarbiai, mokyklos draugai, kaimynai.
Tai visuomenės atstovai, žiniasklaidos atstovai, politikai, dvasininkai, gydytojai, menininkai.
Savaip reaguoja kaip profesionalai, piliečiai ar tiesiog – kaip žmonės. Likę gyventi, sukrėsti brangaus ar šiaip nebeatitaisomo poelgio.
Jų, likusiųjų, gyvenimuose kyla sumaištis, užplūsta emocijos. Ką jie turi padaryti? Kokias intervencijas? Ar reikalingos intervencijos jiems? Ar yra tokių pasiūla? Kokią terapiją gauna visuomenė ir kokią ji pati yra įgali suteikti skausmą kenčiantiems žmonėms? Ir – ar turi? Ar tai kieno nors problema?
Ar gali būti, kad niekam nė neskauda? Visada akys nukrypsta į psichiatrus. Jei tiriama savižudybė, tai psichiatrijos įstaigos gauna formalų raštą, kuriame klausiama: ar toks asmuo gydėsi psichiatrijos įstaigoje? Gydytojai privalo formaliai atsakyti: arba taip, arba ne.
Taip susirašinėjimas ir baigiasi. „Atvejis uždaromas“. Žmogus palaidotas. Kaip nebūta, negyventa. Kai dirbau Jungtinėje Karalystėje, gydytojo pareigybė reikalavo dalyvauti nusižudžiusio paciento laidotuvėse. Reikėjo sugebėti tarti artimiesiems deramus žodžius, demonstruoti ir savus jausmus, išgyventi kartu.
Nebėra prasmės apkaltinti savižudžio, kad jis paliko gyventi savo vaiką ir suteikė jam nepakeliamą skausmą, sukūrė anamnezę, kad mylėjo kažką labiau... Gal save, o gal lūžo nuo nemeilės naštos. Apie tai vertėtų irgi bent užsiminti – nusižudžiusiųjų artimieji, kurie tikrai mylėjo ir norėjo, kad tas jiems brangus žmogus gyventų, jaučiasi išduoti ir kenčia nepakeliamas kančias dvasines kančias, bijo išprotėti.
Nemiega naktimis, išgyvena kaltę, graužia save už tai, kad ne viską padarė ar ne viską suprato. Tarsi antkapis prislegia meilės skolos. Prasideda haliucinacijos, susitikimai sapnuose, mintyse, svajonėse. Nebuvo laiko kartu arbatos išgerti, dabar laikas eina užstringant prisiminimuose. Nuotaika ilgą laiką būna depresinė. Baisiausias simptomas – kai likusieji nori bėgti iš paskos, nori numirti.
Jei tokie pokalbiai įvyksta jau gydytojo kabinete, medikui tenka dalis atsakomybės už tokio paciento likimą. Likę gyventi garsiai svarsto „kas būtų, jeigu būtų“. Kokį žodį ar veiksmą galėjo pasakyti ar padaryti kitaip, bet nepadarė, nepasakė. Priežastys būna įvardijamos pačios rimčiausios. Laikas nubėgo, nuskrido, o su juo ir visos intencijos. Nemokėta būti kartu.
Žiauru, tačiau yra dar ir kitokia patirtis, įsigyvenanti tarp mūsų. Tai tie, kurie pasako: „Ir gerai.“ Deja, deja, taip. Laikas apie tai prabilti, sulaužyti naująjį tabu. Prieš daugelį metų, kai pradėjau psichiatrės praktiką, to nebuvo. Tai tie atvejai, kai mes trukdome vieni kitiems. Apsidairę aplinkui juk surasime šalia ir tokių, kurie lieka kito mirties nepaliesti.
Susiduriame jau ir su tokiais atvejais, kai vieno savižudybė tampa palengvėjimu kitam. Mintys apie savižudybę pačios savaime baisios, o dabar jau išgirstame ir tokių komentarų: „Pats/ pati pasirinko.“ Priverčia susimąstyti apie sąžinę, tačiau reikia pastebėti, kad šis žodis nėra gausiai linksniuojamas nei mūsų įstatymuose, nei taisyklėse, nei rašiniuose.
Kažkoks nykstantis žodis. Ir anatominio pagrindo sąžine neturi, taigi nėra apčiuopiama, nėra matoma ar patraukliai pristatoma. Minint sąžinės vardą galima apsijuokti, apsikvailinti, likti nesuprastam. Todėl daugumai gyvenimo prasmė ar gyvenimo džiaugsmas tampa iliuzija. Tai po truputį tampa mūsų veidu.
Nusižudyti šiandien yra lengviau, negu gyventi. Tokį daugelio mano pacientų išsakomą teiginį turėtume išgirsti. Nusižudo psichikos ligoniai, tačiau iš gyvenimo pasitraukia ir tiesiog nelaimingi, gyvenimo prasmės nesurandantys ar ją praradę, mylėti nesugebantys, niekam nerūpintys, nemylimi, savęs nemylintys žmonės.
Nusižudo dėl prarastos garbės ar nelaimingos meilės. Jie nesuranda motyvacijos gyventi, gyvenimas jiems tampa nebe vertybe, bet nepakeliama našta, kančia. Jie nori numirti. Ir tai tampa niekam nesvarbu. „Tavo problema.“ Svarbu, kad netrukdytų skubėti ir tvarkyti reikalų. Jie yra svarbiau. Žmogiškieji ryšiai yra sudėtingesni, jie reikalauja pastangų, dvasinių investicijų. Ir todėl vis dažniau tampa iliuziniai.
Palmira Rudalevičienė yra Vilniaus m. psichikos sveikatos centro (Vasaros 5) psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto docentė.
