O per Nepriklausomybės metus ne kartą teko iš plačiau mąstančių žmonių girdėti apie emocinį Lietuvos ir Tibeto artumą dėl tos pačios patirties – okupacijos ir komunistų išdaigų sukelto skausmo.
Tačiau iš tiesų šiomis dienomis, kai Užupyje pilama smėlio mandala ir rengiamasi viešai Dalai Lamos XIV paskaitai bei visuomenės veikėjų susitikimams su Kundunu, Tibetu kvėpuoja toli gražu ne visa Lietuva.
Paradoksas: juo arčiau renginių su Jo Šventenybe data, juo labiau blėsta šilti jausmai Sniegynų kraštui, kalbos apie nepavydėtiną tibetiečių tautos padėtį kuklėja, Tibeto kultūros gerbėjų mažėja. O įtakingų politinių asmenų, kurių viešumoje šiaip jau būna tiršta kiekviena proga, pavyzdžiui, per Kaziuko mugę, šiandien siluetai horizonte apgaulingai nyksta, panašiai kaip Tibeto plokščiakalnio viršūnės pasislepia užslinkus klastingam aukštikalnių rūkui.
Dalai Lamos XIV Lietuvoje viešnagės faktą galutinai pritvoja tokie dvasinguolių pastebėjmai, kurie puikiai iliustruoja vyraujančias visos tautos nuotaikas ir požiūrį į Tibetą bei jo sopulius.
Tik keli iš populiariausių klausimų, kurių pastarosiomis dienomis sulaukiu iš ilgai juos brandinusių pseudointelektualų, mėgstančių laisvalaikiu postringauti religinėmis ir būties temomis užsigeriant dar daugiau intelekto jiems suteikiančiu lietuvišku alumi: Kodėl mums turėtų rūpėti nekrikščionis Dalai Lama? Ar mes neturime savo problemų, kad reikėtų jaudintis dėl kažkokio Tibeto? Ką tas Dalai Lama veiks mūsų šalyje? Ko jis Lietuvoje pasigedo?
Bet visa tai – menkniekis, palyginti su vietinių religinių vedlių išprusimo lygiu. Deja, būtent jie gano dvasinėje tuštumoje pasiklydusių avelių bandas.
Kaip tamsybės, balansuojančios ties progresuojančios beprotybės riba, ikona čia žėri Ruklos kapelionas, egzorcistu save vadinantis Arnoldas Valkauskas. Nelabąjį iš paklydėlių išvarinėjantis dvasininkas pastaruoju metu į žiniasklaidos akiratį patenka dėl Viduramžių prietarų pritvinkusių pasisakymų apie kitas kultūras.
„Lietuvos ryto“ žurnalistai jau atskleidė garsiuosius 38 kontrolinius egzorcisto klausimus, į kuriuos pateikti teigiami atsakymai liudija flirto su Šėtonu pavojų. Štai, tarkim, jei jūsų namuose suvenyrų lentynoje pūpso kokia nors įtartina Budos figūrėlė, jau yra pagrindas manyti, kad žmogus susidėjo su raguotuoju. Rytietiškos sveikatingumo praktikos, kurios be katalikų kunigėlių palaiminimo gyvuoja tūkstančius metų, yra apsėdimo šaltinis. Net Rytų kovos menai – bušido, dziudo, kungfu, karatė – gali prišaukti velniavirsmį!
Tradicinę kinų mediciną, kartu ir tibetiečių gydymo būdus, kurių kapelionas per aplaidumą nepaminėjo, jis išstato į vieną eilę su apsišaukėlių mojavimu virgulėmis. Vieną talentingiausių planetos psichiatrų bei hipnoterapeutų Anatolijų Kašpirovskį dvasininkas priskiria Liuciferio tarnui arba mulkintojams, kurie savu laiku iš Filipinų pas mus plūdo melžti patiklių nelaimėlių.
Žodžiu, egzorcistas, pats neskirdamas šarlatanų kliedesių ir rimto mokslo, viską, kas jam pačiam asmeniškai svetima, suverčia į vieną mistinę mėšlo krūvą ir į ją dar įsmeigia velnio šakę.
Tiesa, dauguma praktikų, reiškinių ir daiktų, kuriuos Ruklos kapelionas vardija kaip bendradarbiavimo su demonais įrodymą, išvis nepriklauso nuo religijos. Na, o kitų tikėjimų literatūra, nebekalbant apie gilinimąsi į juos, – jau tiesioginis paties nelabojo darbas. Žinoma, viena sunkiausių apsėdimo formų žymiam egzorcistui atrodo domėjimasis svetimomis kultūromis, skirtingų religinių kultų studijos.
Apskritai viskas, ko čia minimas vienatinio Dievo tarnas nežino, ko nėra studijavęs ir praktikavęs, kas yra geografiškai tolima, jam kelia šiurpą, nepasitikėjimą ir asociacijas su Šėtonu.
Vadovaujantis A.Valkausko filosofija, Tibeto budizmas – tai nelabojo išmislas, o Dalai Lama – jo pasiuntinys. Taigi visi, kurie organizuoja Jo Šventenybės viešnagę Marijos žemėje ir šiuo įvykiu domisi, turėtų būti potencialūs kandidatai patekti į juodąjį apsėstųjų sąrašą.
Labai reikia tikėtis, kad bendra Bažnyčios pozicija dėl Dalai Lamos XIV ir kultūros, kurią jis reprezentuoja, nebus tokia, itin švelniai ir diplomatiškai kalbant, trumparegiška, ir ji atsiribos nuo vaikiškų pasakėlių apie juodą gauruotą kipšą. Jau trečią kartą Tibeto dvasinio vadovo vizitas Lietuvoje katalikų viršūnėlėms taps tikru išbandymu, pakantumo bei išprusimo testu.
Ypatingas egzaminas laukia ir šalies politikų, kurie turi realios įtakos ir galios pasaulio dėmesį padėti atkreipti į Tibeto problemą. Prieš dvylika metų Lietuvoje viešint Dalai Lamai, tuometis prezidentas Valdas Adamkus pakelta galva išskubėjo iš Santariškių ligoninės į susitikimą su Jo Šventenybe.
Dabar apie šalies vadovų ryžtą deramai priimti Kunduną tikslių žinių nėra. Kol kas valdžios žmonių požiūris į Dalai Lamos XIV vizitą atskleidžia visišką moralinę, intelektinę ir politinę degradaciją, kai jau nebėra kur toliau žemyn ristis.
Tie, kurie ir taip visada sielos gelmėse buvo raudoni, turėtų dabar kaip niekad raudonuoti ir iki pat ausų kraštelių, kad savo nuo laiko paraudonavusius sėdmenis atsuka vienam iškiliausių taikos nešėjų ir dvasinių lyderių pasaulyje.
Ne iki taikos ir atjautos mūsų bestuburiams politikos vergams, kurie iš baimės, inercijos ir nepasotinamo godumo jausmo gatavi savo pačių šalį parduoti arba įkeisti visiems režimams be išimties vienu metu – ir Rusijai, ir Baltarusijai, ir Kinijai, ir JAV.
Lietuva visada elgėsi pataikūniškai, ypač – ekstremaliais atvejais. Štai jei šalies vadovai gali abejingai stebėti Sirijos tragediją ir ploti katučių palaikant gigantišku ginklų bizniu grįstą, žudikišką ir nieko bendra su taika neturinčią Obamos politiką, tai ir nereikia tikėtis, kad be pasaulio galingųjų spyrio į Seimo sėdynę jie susirūpins kažkokio Tibeto, kurio negalėtų nė žemėlapyje parodyti, likimu.
Šalies politikams svetimas suvokimas, kad kai dėl represijų nyksta viena pažangiausių ir turtingiausių planetoje kultūrų su unikaliomis religinėmis, pasaulio pažinimą atveriančiomis tradicijomis, tai jau tampa ne tik tibetiečių, bet ir tarptautinės visuomenės rūpesčiu, nepriklausomai nuo mūsų religinių įsitikinimų, šildymo kainų ir asmeninių vargelių.
Deja, politiniams padlaižūnams visiškai nusispjauti į autentiškos kultūros ir ją puoselėjančios tautos situaciją. Seimo glaveckai piktinasi bet kokia Tarpparlamentinių ryšių Tibeto rėmimo grupės iniciatyva ir šlapinasi į kelnes iš baimės vien jau išgirdę žinią apie Jo Šventenybės apsilankymą Lietuvoje, kad tik neužsigautų dideliais kiekiais vienadienį turginį šlamštą į Lietuvą eksportuojanti Kinija.
Todėl prieš Jo Šventenybės vizitą Lietuvos valdžiažmogius ištiko masinė amnezija – jie netikėtai ir staiga pamiršo, jog Dalai Lama buvo vienas pirmųjų pasaulio lyderių, suteikusių Lietuvai moralinę paramą kovoje dėl nepriklausomybės. Pamiršo mūsų politinės drebulės ir, kad pirmoji Lietuvą oficialiai pripažino maža, atšiauri šalelė – Islandija.
Kokie dar atminties praradimo ir panikos priepuoliai ištiks apsėstus, egzorcizmo seanso eilėje laukiančius šalies politikus viešint Dalai Lamai XIV?
