„Deja. Viskas rodo, kad pasibaigus Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai pusmečiui, žlugs Lietuvos-Lenkijos santykių pagerinimo viltys.“ Taip prasideda straipsnis.
Kas čia per kraupi prognozė, kas atsitiko ar atsitiks? Gal Lietuva nemoka priimti Lenkijos atstovų, tarp gausių Europos svečių ne kartą šiemet vyksiančių į Vilnių, gal blogai juos maitina, globoja, o gal Vilnius pasidarė toks bjaurus miestas, kad supykusiems lenkams nesinori net jo prisiminti?
J.Haszczynskis pripažįsta, kad kol kas Lenkija apie santykių žlugimą garsiai nekalba, nes svarbiausias šio pusmečio Lietuvos ir Lenkijos bendras tikslas yra lapkričio pabaigoje įvyksianti Rytų partnerystės viršūnių konferencija. Ten gali būti priimtas vienas svarbiausių po SSRS žlugimo sprendimų: Ukrainos pasisukimas į Vakarus.
Tačiau tuo ir baigiasi J.Haszczynskio europiniai samprotavimai, nes „po galimos sėkmės ateis laikas įsižiūrėti ir į tarpusavio santykius.“ Štai taip. Lenkija iškentės tą sunkų pusmetį, na o tada... Tada jau įjungs savo sunkiąsias, tikėkimės, tik politines armotas.
Lenkijos žvilgsnis į mūsų santykius remiasi anaiptol ne Europos kontekstu, ne regiono ekonominės sanglaudos vizija, bet vien tik „ką padarė Lietuvos Vyriausybė gerindama lenkų mažumos padėtį. Kalba eina apie konkrečius įstatymus, o ne Varšuvos ausiai mielus pasisakymus. Tokie įstatymai turėjo būti vienu svarbiausių Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės, kurioje yra ir mažumos partija LLRA, tikslų.“
Čia jau verta suklusti: svetimos valstybės publicistas, be abejo, išreiškiantis tos valstybės poziciją, aiškina Lietuvai, kokius ji turi priimti įstatymus. Tokių akibrokštų XXI amžiaus Europoje neteko girdėti.
J.Haszczynskis imasi ir Lietuvos įstatymų eksperto vaidmens, tvirtindamas, kad „per du dešimtmečius Lietuvos lenkams svarbiais – švietimo, pavardžių rašybos, vietovių pavadinimų – reikalais arba nepriimta jokių įstatymų, arba priimti jiems nepalankūs.“ Ką ir besakyti, Lietuvos lenkai yra Lietuvos piliečiai, taigi pirmiausia Lietuvos valdžia (Europa jai neturi jokių priekaištų) yra atsakinga už jų padėtį, o ne Lietuvą gąsdinantys svetimos šalies politiniai prognozuotojai.
Tūkstantį ir vieną kartą aiškinta, kad Lietuva atitinka visus Europos standartus ir nėra jokio pagrindo bet kokiai Europos šaliai reikšti mums pretenzijas. Bet kokiai, tik ne Lenkijai.
„Tai lėmė, kad Lietuva iš strateginio partnerio tapo labiausiai kritikuojama Europos Sąjungos šalimi.“ Toks Varšuvos valdžios koridoriuose įvykęs Lietuvos statuso pakeitimas nieko gero mums nežada. Tuo labiau, kad progų kritikuoti, tiksliau kaltinti Lietuvą, atsiras dar daugeliui metų. Nuo blogų pažymių mokyklose „už tai kad lenkas“ iki esą blogo medicininių ar teisinių paslaugų teikimo tuo pačiu pagrindu – siekiant juos numarinti ar nuteisti. Visos progos, suprantama, remsis lenkų aiškinimais.
J.Haszczynskis kaltina Lietuvos premjerą už jo pasisakymą dėl dvikalbių gatvių pavadinimų lentelių. „Mūsų įstatymai tokios tvarkos nenumato… Mes esame demokratinė valstybė ir turime šių sprendimų paisyti… Jeigu gerbiame savo valstybę, savo Konstituciją ir savo valstybės įstatymus“, - neseniai sakė Lietuvos Vyriausybės vadovas.
Vilniuje reziduojantys Lenkijos diplomatai savo krašto tautinių mažumų padėtį aiškina taip: jos turi viską, ką leidžia įstatymai. Še tau, boba, ir devintinės! Kodėl lenkai priešinasi tokiam standartui Lietuvoje? Kodėl aiškina, kad A.Butkevičius esą nesupranta tautinių mažumų poreikių, o jų „dangstymas tautiniu kitoniškumu yra stebinantis kairiųjų partijos lyderio bruožas Europos Sąjungoje.“ Lietuva nenusikalsta jokioms Europos deklaracijoms ar konvencijoms, Lenkija tą puikiai žino, bet dvigubų standartų taikymas jau seniai tapo Lenkijos politikos norma.
Baigdamas savo straipsnį J.Haszczynskis surizikuoja atverti visas savo šalies kortas: „Lietuvos tautinių mažumų įstatymas yra svarbiausias konkretus žingsnis, kurio laukia lenkai Lietuvoje ir POLITIKAI VARŠUVOJE.“ Jeigu įstatymas nebus priimtas arba priimtas ne toks, koks patinka Varšuvai, tuomet „gali paaiškėti, kad tai šaltis Lenkijos ir Lietuvos santykiuose. Ir kad jis ilgai nenorės pasitraukti.“
Išdėstytus pasažus galbūt dar nevertėtų vadinti Varšuvos politikų ultimatumu, bet provokacija – tai tikrai.
Šios situacijos ironija, kad jau kitą dieną po J.Haszczynskio straipsnio viename portale pasirodė Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje Jaroslawo Czubinskio straipsnis „Neleiskime, kad mūsų santykius veiktų chuliganai arba provokacinių publikacijų autoriai.“
Jame rašoma apie kitus dalykus, bet antraštę tikrai galima būtų adresuoti ir J.Haszynskiui. Kas paaiškins jam, kad jo publikacijos kitaip nei provokacija nepavadinsi?
