Tačiau iki XX a. vidurio Dalai Lamos darė didžiulę religinę ir politinę įtaką ant Pasaulio stogo. Beje, apie politines peripetijas ir religines tradicijas Sniegynų krašte esu rašęs knygoje „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“.
Atgimėlių pėdomis
Budizmas į Tibetą iš susiskaldžiusios Indijos karalysčių pateko VII a. pirmoje pusėje, kraštą valdant Songtsenui Gampo ir suleido ten pirmus silpnus daigus. Songtsenas Gampo čiabuvių buvo laikomas Chenrezigo (sanskrito k. Avalokitesvaros) įsikūnijimu.
VIII a. kito garsaus Sniegynų šalies campo (tibetiečių kalba „galingojo“) Trisongo Detseno kvietimu skleisti tantrinio budizmo iš Udianos karalystės atvyko žymiausias tų laikų magijos specialistas Guru Rimpočė Padmasambhava. Jis sujungė į vieną visumą Budos doktriną ir iki tol Tibete vyravusios bon religijos ezoterinius pagrindus. Taip susiformavo pirmoji lamaizmo dvasinė linija Niyngma – Senųjų vertimų mokykla. Vėliau Sniegynų žemėje buvo įkurti Sakya, Kagyu, Kadampa ir Jonang religiniai ordinai.
Kadampa dvasinės linijos atsiradimas siejamas su Atisos pasirodymu Sniegynų šalyje. Zachoro karaliaus sūnus Atisa, gyvenęs 982–1054 m., skleidė Mahajanos budizmą ir tantrizmą. Jis išaukštino Chenrezigo kultą, ir nuo to laiko tas laikomas Tibeto globėju. Ant Atisos įkurtos Kadampa mokyklos pamato vėliau išaugo vienas svarbiausių lamaizmo religinių ordinų – Gelugpa (iš tibetiečių k. „dorybingieji“), dar vadinamamas Geltonkepuriais.
Gelug linijos tradiciją pradėjo didis Tibeto budizmo reformatorius Je Tsongkhapa, gyvenęs 1357–1419 m. Tuo metu buvo įkurti didžiausi Geltonkepurių vienuolynai: Gandenas, Drepungas, Sera.
Tsongkhapai palikus šį sielvarto pasaulį, Gelugpa toliau vadovavo tiesioginis jo mokinys Gedunas Drupas (1391–1474), o po jo – Gedunas Gyatso (1475–1542). Sekančiam Geduno Drupo tulku – Sonamui Gyatso mongolų Altan Chanas 1578 m. suteikė Dalai Lamos titulą ir šis tapo Dalai Lama III, o du jo pirmtakai buvo pavadinti Dalai Lamomis atbuline data.
Dalai mongolų kalba reiškia „vandenyną“. O štai terminu tulku Tibete apibūdinami aukšto dvasinio rango atgimėliai, prisimenantys praeitus savo gyvenimus. Taigi visi Dalai Lamos yra laikomi būtent Geduno Drupo reinkarnacijomis.
Tulku sistema Sniegynų šalyje žinoma jau nuo neatmenamų laikų. Nenuostabu, kad ji ilgainiui prigijo Tibeto budizme ir į antrą planą nustūmė kur kas praktiškesnę bei logiškesnę tiesioginio mokymo perdavimo praktiką, kai dvasinės linijos vadovui laikinai pasitraukus iš šio pasaulio į bardo – tarpinį būvį tarp mirties ir naujo užgimimo – arba visam laikui išėjus į nirvaną – kai nutraukiama atgimimų grandinė, – jo vietą užimdavo pagrindinis mokinys.
Ilgainiui tibetiečių prisirišimas prie tulku modelio tapo toks stiprus, kad kiekvienas vienuolynas iki šiol laiko garbės reikalu vadovo vietoje turėti ne savo pastangomis nušvitusį lamą, bet būtinai atgimėlį.
Neretai anapilin iškeliavusių aukšto rango lamų reinkarnacijų paieškai rengiamos didžiulės ekspedicijos po visą Sniegynų šalį, kartais užtrunkančios keletą metų. Žinoma, pasitaiko, jog prieš pasitraukdamas į bardo sielą, nesuyrančią po fizinio kūno mirties, subrandinęs adeptas palieka kokį miglotą kontūrą, kur jo atgimusio ieškoti. Pasitaiko atvejų, ir kai paiešką organizuojantis kulto tarnas meditacijos arba sapno metu išvysta atgimėlį konkrečioje vietovėje.
Lamos, atradę tinkamą kandidatą į tulku, dar išbando jį įvairiais specifiniais testais, kurie per daugelį amžių patikrinti praktine patirtimi. Pavyzdžiui, prašo vaiko atpažinti jo pirmtakui priklausiusius daiktus. Tada atidžiai tyrinėja įvairias žymes ant berniuko kūno ir nustato persikūnijimo faktą pagal kitus jiems vieniems suprantamus ženklus.
Pasitelkus specialias metodikas dar ir dabar atrandami reinkarnavę didieji Sniegynų šalies rimpočės – išminčiai brangaakmeniai ar pasitraukę anapus ir vėl sugrįžę aukštą išsivystymo lygį pasiekę naldžorpos – jogai mistikai asketai, taip pat dubtobai – išminčiai magai ir gompčenai – atsiskyrėliai medituotojai. Naudojant šiuos archainius metodus aptinkami ir Dalai Lamos.
Dalai Lamų atėjimas į valdžią
XVII a. viduryje Dalai Lama V Ngawangas Lobsangas Gyatso, mongolų Gushi Chano padedamas, paveržė pasaulietinę valdžią iš Kagyu religinio ordino ir tapo absoliučiu Sniegynų šalies monarchu. Maža to, ambicingasis tulku pasiskelbė bodhisatvos Chenrezigo – Tibeto globėjo emanacija, o savo mokytoją, Tašilhunpo vienuolyno vyriausiąjį lamą Lobsangą Chhokyi Gyentseną, paskelbė mistinio Budos Odpagmedo (sanskrito k. Amitabhos) avataru.
Gushi Chanas jam suteikė titulą pagal mongoliškas tradicijas – Panchen Erdeni. Taip tas tapo Pančen Lama IV, nes pirmi trys buvo paskelbti atbuline data. Panchen reiškia „didį mokslininką“, o Erdeni – „lobį“.
Nuo to laiko Dalai Lama tapo politiniu Tibeto valdovu ir savo gyvenamąja vieta pasirinko Lhasą. Ten monarchas ant Potalos kalvos, istorinio Tibeto campo Songtseno Gampo pilies griuvėsių vietoje, pasistatė įstabius rūmus.
O Pančen Lamos rezidencija visam laikui įsitvirtino Tašilhunpo vienuolyne, pastatytame Šigatsė mieste dar 1447 m., kuris ne šiaip sau buvo laikomas šalies akademiniu ir intelektualiniu centru. Taip Šigatsė virto tarsi antrąja Tibeto sostine, o Tašilhunpas – vienu didžiausių gompų.
Religinėje hierarchijoje Dalai Lamos ir Pančen Lamos rangai yra lygūs. Kadangi pastarasis politikoje oficialiai nedalyvavo, vietinių jis laikytas tarsi dvasingesniu už Dalai Lamą. Abu tulku netgi nesureikšminami kaip tiesioginės žodinės mokymo perdavos tradicijos – Dam-ngag, kuri yra Tibeto budizmo pagrindas, puoselėtojai. Dam-ngag monopolis ant Pasaulio stogo priklauso senosioms Raudonkepurių mokykloms: Nyingma, Sakya, Kagyu.
Ir Dalai Lama, ir Pančen Lama garbinami ne už savo religinius, mistinius, protinius ar vadovavimo nuopelnus, o vien už tai, kad jie tiesiog yra. Jie – lyg angelai sargai arba dievybės globotojos: kol jie bus, klestės Tibetas, gyvuos budizmas, šalis išvengs nelaimių, žemė teiks derlių, nedvės gyvuliai. Žodžiu, jie vien savo buvimu stiprina žmonių viltis ir tikėjimą, juos gina ir saugoja.
Tarp kitko, Sniegynų šalyje religinio valdovo Dalai Lama beveik niekas nevadino. Jis buvo tituluojamas Kyabgon Rimpoche – „Gynėju Brangakmeniu“. Ironiška, bet po to, kai iš kolonojinio Didžiosios Britanijos jungo išsilaisvino Indija, o komunistine tapusi ir jėgų pusiausvyros pakitimus regione pajutusi Kinija 1950 m. okupavo Tibetą, Gynėjas Brangakmenis Dalai Lama XIV Tenzinas Gyatso 1959-iais turėjo sprukti iš savo šalies.
Be abejo, jis lig šiol deda pastangas unikalios tibetiečių kultūros išsaugojimui, bet metai po metų ji nyksta. Šiuo metu ant Pasaulio stogo šeimininkaujantys kinai daro viską, kad išnyktų ne tik tibetiečių kultūra, bet ir pats žodis „Tibetas“. Jis pakeistas kinišku terminu – Xizang, kuris reiškia „Vakarų lobyną“, tačiau kitaip šį žodį kirčiuojant, reikštų „purvą“, „purviną“.
Pančen Lama irgi buvo vadinamas Gynėju Brangakmeniu, tačiau tik Tsang provincijoje. Kitur toks pataikavimas jo atžvilgiu nebuvo leistinas. Dešimtajai jo reinkarnacijai Lobsangui Trinley Lhundrubui Chokyi Gyaltsenui po chanių invazijos pabėgti nepavyko.
Tiesa, komunistų partija jam patikėjo eiti aukštas visuomenines pareigas, bet po to, kai jis parašė Mao Zedongui laišką apie siaubingą vietinių žmonių padėtį ant aukščiausio pasaulyje plokščiakalnio, buvo ilgam laikui įkalintas.
Vėliau, pasikeitus politiniam klimatui Kinijoje, Pančen Lama X buvo paleistas į laisvę ir iš tiesų atliko Gynėjo Brangakmenio vaidmenį. Bet kai per daug į tą vaidmenį įsijautė, 1989 m. kinų specialiosios tarnybos, ilgai nedelsdamos, padėjo jam persikraustyti į bardo.
Dabartinį, vienuoliktąjį, Pančen Lamos tulku Kinijos valdžia apgaubė miglotos paslapties skraiste. Niekas nežino, kur tikrasis Dalai Lamos pripažintas Gedunas Choekyi Nyima atgimėlis laikomas, o jo vieton chaniai prakišo Gyancainą Norbu – komunistuojančių tibetiečių sūnų, tik vizualiai panašų į savo pirmtaką.
Pamaldieji tibetiečiai, be abejo, tokio nepripažįsta, tačiau kinai deda pastangas ir vykdo visokias reklamines propagandines akcijas: paperka arba per prievartą suvaro vietinius gyvulių augintojus į tas vietas, kur pseudopančenas lankosi. Paskui komunistų specialiai atrinkti operatoriai nufilmuoja tokias dirbtines apeigas ir dezinformacija skleidžiama po platųjį pasaulį.
Atgimėlių sistema braška
Panaši alogiškumu, tik ne tokia liūdna kaip jaunojo Pančen Lamos – ir trečio pagal svarbą Tibeto budizmo religinėje hierarchijoje – Karmapos padėtis. Dabartiniu Karma Kagyu mokyklos galva – Karmapa XVII 1992 m. buvo pripažintas Rytų Tibete atrastas Ogyenas Trinley Dorje, o po kelerių metų jis slapta pasiplovė į Indiją. Maža to, 1994 m. Shamaras Rimpočė aptiko dar vieną Karmapą – Tenziną Chentse, žinomą ir Thaye Dorje vardu!
Taip Karma Kagyu pasekėjai suskilo į dvi stovyklas. Vieni, daugiausia etniniai tibetiečiai, palaiko Dalai Lamos pripažintąjį Ogyeną Trinley Dorje, kiti – daugiausia Europos ir Šiaurės Amerikos baltaveidžiai budistai su danų tautybės lama Ole priešaky – teigia, esą jų pasirinkimas – Thaye Dorje yra teisingesnis.
Be abejo, kinų valdžios bonzos tik trinasi rankas, matydami tokius nesutarimus tarptautinėje budistų bendruomenėje ir esant galimybei dar papila žibalo į ugnį. Nes tai, kad po Kunduno pasitraukimo iš šios ašarų pakalnės aukščiausiuose religiniuose postuose liks du Pančen Lamos ir du Karmapos, Tibeto budizmo religinei sistemai nieko gero nežada.
Juk ir arkliui aišku, kad tokiu precedentu kinų valdančioji klika būtinai pasinaudos. Į Dalai Lamos XV poziciją chaniai bandys prakišti bet kokį pirmą po ranka pasitaikiusį pašlemėką, jei tik jo tėvai bus lojalūs komunistų valdžiai. Be abejo, autoritetingi tibetiečių rimpočės pagal archaines amžių patikrintas metodikas ieškos tikrojo kandidato, tačiau kinai į tai galės nebekreipti jokio dėmesio.
Iki absurdo situaciją gali paaštrinti ir nuo realybės atitrūkę, ultrafantastinio Bernardo Bertolucci kino filmo „Mažasis Buda“ sužavėti europietiško kirpimo budistai. Jie, ko gero, isteriškai kaišios lamų panosėn šimtus baltaveidžių reinkarnacijų.
CŽV, matyt, irgi atras savo kandidatą Jungtinėse Valstijose įsikūrusioje tibetiečių diasporoje arba pabandys prastumti į šį postą kokį žavų vaikutį, gimusį atletiškų juodaodžių šeimoje, kad nebūtų „rasinės diskriminacijos“ tarp tibetiečių ir triumfuotų demokratijos principai.
Žodžiu, šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame nuolat trypiamos dvasinės vertybės, bet kuri aštresnius nagus užsiauginusi valstybė be vargo gali paspęsti spąstus Tibeto budizmo sanklodai.
