Žinoma, pats pirmininkavimas – tai tik procedūra, kuri patikrina Lietuvos valdžios logistinius gebėjimus, reikalingus normaliam kiekvienos šalies egzistavimui.
Pirmininkavimo metu Lietuvos žmonės, pirmiausia valdininkija ir žiniasklaidos atstovai, turi galimybę arčiau susipažinti su svarbiausiais ES biurokratais, Europos šalių vadovais, su jų aptakiomis kalbomis apie tai, kaip jie visi rūpinasi ES šalių gerove.
Išgirsti mandagių, kone privalomų pagyrimų, skirtų šeimininkams, kuriuos nepatyrę žurnalistai kartais priima už gryną pinigą. Taip pat patirti, kaip aukšti valdininkai rūpinasi savo apsauga ir komfortabiliu gyvenimu, kuriame netrūksta gausių vakarienių ir prabangių kortežų.
Kita vertus, Lietuvos pirmininkavimas primena visiems Europoje, ir ne tik, kad yra tokia šalis Lietuva ir kad ji priklauso ES, kad ji sparčiai keičiasi ir modernėja, kad sugeba, kai reikia, ne tik apginti savo interesus, bet ir tinkamai atstovauti visai Europai.
Su daugeliu euroskeptikų priekaištų tenka sutikti. Europarlamentas, kaip ir mūsų Seimas, kupinas arogancijos, pasitenkinimo savimi ir savo reikšmingumu. Bet, anot vokiečio publicisto ir rašytojo Henryko M.Broderio, jis vis labiau atlieka tik dekoratyvinę funkciją.
ES valdymas pasidaręs itin gremėzdiškas, brangus ir vis mažiau efektyvus. Matyt, todėl euro skepticizmas vis labiau populiarėja ES erdvėje. Net Vokietijoje atsirado politinis judėjimas „Alternatyva Vokietijai”, raginantis vokiečius išstoti iš ES.
Bet ES kritikai neretai sąmoningai ima lyginti nelyginamus dalykus – demokratinę ES su buvusia totalitarine Sovietų Sąjunga.
Ima smerkti senas demokratines tradicijas turintį vakariečių gyvenimo būdą, tariamą šeimos instituto silpnumą, moralę ir daugelį kitų dalykų.
Tai, kas Vakaruose tapę gyvenimo norma, pavyzdžiui, savikritiškumas, tolerantiškas požiūris į mažumas, kompromiso kultūra, sunkiai priimama Rytų ir Vidurio Europos šalyse.
Riba tarp Vakarų ir tų šalių, kuriose anksčiau dominavo sovietų galia bei totalitarinės sistemos veikiama kultūra, deja, išlieka gana ryški iki šiol. Nors ekonominiai skirtumai laipsniškai mažėja ir nėra jau tokie ryškūs kaip prieš du dešimtmečius.
Vis dėlto pusė amžiaus Sovietų Sąjungos nelaisvėje, geležinė uždanga, skyrusi Rytų Europą nuo Vakarų, suformavo provincialų mentalitetą. Persotintas naujovių baimės jis padarė mus kitokius. Žinoma, ne visus, bet gana nemažą mūsų visuomenės dalį.
Buvęs lenkų disidentas ir publicistas Adamas Michnikas Europos visuomenes vadino antros klasės piliečiais – iškovojusiais laisvę, bet nesugebančiais naudotis demokratija, neturinčiais atsakomybės jausmo ją išsaugant.
Anot žymaus lenkų disidento, esame „komunizmo mišrūnai”, linkstantys į autoritarinius režimus, neturinčius ir nepuoselėjančius tolerancijos ir nesuvokiančius kompromiso kultūros reikšmės visuomenės stabilumui.
Iš esmės mes visada buvome kitokie. Kai Vakaruose klestėjo krikščionybė, mes atkakliai iki XIV a. pabaigos laikėmės pagonybės. Kai Vakarų šalys jungėsi į Šventąją Romos imperiją, Lietuva kūrė savąją.
Kai Vakaruose įsigalėjo protestantiška dvasia pagrįstas kapitalizmas, pareikalavęs stiprios bendruomenės ir žmogaus individo išlaisvinimo, mūsų valstiečiai tebevilko baudžiavos jungą Rusijos imperijoje.
XX amžiaus pabaigoje po sovietinės imperijos griūties puolėme į Vakarų glėbį, pasiilgę laisvės, demokratijos ir, žinoma, materialinės gerovės.
Laisvė ir demokratija, bent jau formaliai, atėjo sąlygiškai greitai, o gerovė, pareiga ir atsakomybė aplankė ne visus. Tokie dalykai savaime neateina. Juos reikia ugdyti dešimtmečiais.
Tapome saugūs įstoję į vakarietišką gynybos sąjungą NATO ir ES. Nors Baltijos šalių pažanga yra akivaizdi, sustiprėjus Rusijai, iš Europos traukiantis JAV ir silpnėjant ES grėsmė iš Rytų nesumažėjo.
Dalis mūsų politikų ir, deja, intelektualų tos grėsmės neįžvelgia. Jie temato vakarietiškos kultūros ir gyvenimo būdo grėsmę.
Jiems, matyt, mieliau būti rytietiškos kultūros, kurią neblogai pažįsta, supranta ir priima, erdvėje. Tai akivaizdžiai atskleidžia kai kurie populistiniai judėjimai ir net parlamentinių Lietuvos partijų veikla.
Neretai tariamos baimės, euroskeptikų siejamos su buvimu ES, kelia nepasitenkinimą ir savimi, savo šalimi. Tik ar tos baimės yra pagrįstos? Ar yra alternatyva europinei integracijai, Baltijos ir Vidurio Europos kultūrų suartėjimui su Vakarais?
Nors kelias į suartėjimą su Vakarais yra ilgas ir nelengvas, bet įmanomas, jei suvokiame, kad reikia didžiulių pastangų, norint įveikti amžiais besitęsiantį atsilikimą.
Tarpukariu Lietuva nesigėdijo to pripažinti ir vienas svarbiausių jos tikslų buvo įveikti tą atsilikimą. Šiandien tokio suvokimo kaip prieškariu, deja, nėra.
Tad ir alternatyva ES būtų šalies izoliacija, didėjantis ekonominis atsilikimas ir nuolat stiprėsiantis Rytų kaimynų dominavimas. Grįžimas į ten, iš kur mums pavyko išeiti prieš ketvirtį amžiaus. Manau, kad tokio scenarijaus didžioji Lietuvos gyventojų dalis tikrai nenori.
