Dar neaišku, kada „Chevron” realiai imsis darbų, nes pirmiausia turės parengti poveikio aplinkai vertinimą.
Tačiau jau nereikalaujama, kad amerikiečiai pirma susitartų su vietos bendruomenėmis – pakaks viską suderinti su savivaldybių tarybomis.
Tai esminis lūžis, galintis baigti užsitęsusius ginčus ir atverti kelią realiems darbams. Mat tikėtis, kad JAV bendrovei pavyks susitarti su piketus ir kitokias protesto akcijas rengiančios Žigaičių bendruomenės atstovais, galėjo nebent didžiausi naivuoliai arba optimistai.
Atrodė, toks optimistas buvo ir pats premjeras A.Butkevičius, kuris vis kartojo, kad amerikiečiai galės ieškoti skalūnų dujų tiktai susitarę su bendruomenėmis.
Tai reiškė, kad „Chevron” keliama neįgyvendinama sąlyga. Teliko stebėtis, kaip šis energetikos gigantas dar netrenkė durimis.
Kai kurie specialistai anksčiau spėjo, kad iš Lietuvos gelmių būtų galima išgauti apie 100 mlrd. kubinių metrų skalūnų dujų.
Tokio kiekio pakaktų daugiau nei 30 metų, nes mūsų šalis kasmet suvartoja apie 3 mlrd. kubinių metrų dujų, tiktai gamtinių, kurios perkamos iš Rusijos.
Šįmet geologai net dešimt kartų apkarpė savo prognozes.
Užtat paskelbta, jog čia gali būti apie 42 mln. tonų skalūnų naftos. Ją jau išgaunantys estai netrukus ketina pradėti gaminti netgi degalus, o naftos perdirbimo gamyklą turinčiai Lietuvai tai būtų dar paprasčiau.
Toks kiekis – gana įspūdingas, turint galvoje, kad per pastaruosius 5 metus mūsų šalyje naftos išgauta vos daugiau nei pusė milijono tonų.
Tačiau ar gelmėse slypėtų skalūnų dujos, ar skalūnų nafta, niekas negali užtikrinti, kad šias gėrybes apsimokės išgauti.
„Chevron” rengiasi į paieškas Lietuvoje investuoti ne mažiau kaip 80 mln. litų. Šie pinigai būtų paleisti vėjais, jei nei dujų, nei naftos nepavyktų rasti arba paaiškėtų, kad jų gavybos neapsimoka imtis dėl pernelyg didelės darbų savikainos.
Aišku, JAV kompanija – ne labdaros organizacija. Investuodama milijonus litų į žvalgybą ši bendrovė tikisi ilgainiui užsidirbti iš gavybos.
„Chevron” kol kas neatbaido ir galima nesėkmė. Dešimtimis milijardų dolerių savo pelną skaičiuojančiai bendrovei 80 mln. litų – palyginti smulkūs pinigai. Kita vertus, net ir neigiami paieškos rezultatai įmonei gali praversti imantis projektų kitose šalyse.
Kas kita – Lietuva. Jeigu amerikiečiai atsisakytų ieškoti skalūnų dujų ar naftos, mūsų šalis pati tokio projekto neįgyvendintų.
Regis, reikia tik džiaugtis, kad amerikiečiai imasi darbo, kurio patys nepadarysime. Juk jie atsakys į klausimą, kokie skalūnų turtai slypi Lietuvos gelmėse: jeigu jie nemaži, mūsų šalis galės gerai pasipelnyti.
Tik ne viskas taip paprasta. Bet koks brovimasis į žemės gelmes gali kelti pavojų aplinkai, o skalūnų dujų gavybos procesas – dar naujovė. Uolienos plėšomos hidrauliniu būdu, naudojamos cheminės medžiagos, todėl baiminamasi, kad gali būti užterštas vanduo.
Imtis paieškų galima tik nedarant žalos gamtai. Bet toli pažengusi ir net keturiskart dujų kainas JAV rinkoje numušusi skalūnų gavyba rodo, kad ekologinė rizika gali būti sėkmingai valdoma. „Chevron” dievagojasi, kad dirbs visiškai saugiai ir jokio pavojaus gamtai nekels.
Kodėl tai neįtikina skalūnų dujų paieškos priešininkų? Pirmiausia, Lietuvoje dar nuo sovietinių laikų labai gajus nepasitikėjimas oficialiai skelbiama informacija. Nemažai žmonių greičiau patikės propagandiniu filmuku, nei mokslininkų argumentais.
Bet didžiausia problema – visuomenės nepasitikėjimas politikais. Jeigu žmonės žinotų, kad valdžia galutinį sprendimą priima tiktai viską gerai pasvėrusi, aistros dėl skalūnų dujų nurimtų. Bet taip neatsitiko.
Premjeras A.Butkevičius dėl skalūnų dujų paieškos irgi ilgai trypčiojo, o kai kurie jo vadovaujamos Socialdemokratų partijos veikėjai atvirai pataikavo „Chevron” projekto priešininkams.
Dar keistesnė „tvarkiečių” pozicija. Jų deleguotas aplinkos ministras V.Mazuronis tvirtai pasisako už paiešką ir tapo šio sumanymo priešininkų puolimų taikiniu. Bet partijos lyderis R.Paksas užstojo ne ministrą, o jo kritikus.
Tai leido Žygaičių bendruomenės atstovams ir kitiems projekto priešininkams pasijusti padėties šeimininkais. Jie ėmė diktuoti valdžiai neįgyvendinamas sąlygas. Bet atsisakydami atvykti diskutuoti su „Chevron”, atrodo, perpildė net premjero kantrybę.
Kunkuliuojant aistroms dėl skalūnų dujų, į viešumą išlindo ir keisti veikėjai, pasivadinę sambūriu „Būkime vieningi”, kurių kreipimasis pagalbos į Rusijos ir Baltarusijos valdovus, sovietiniu ilgesiu dvelkiančios kalbos kelia įtarimų, kad savo žaidimus žaidžia ir Lietuvai priešiškos užsienio tarnybos.
Kad ir kaip būtų, skalūnų išteklių paieška Lietuvai tapo dar vienu rimtu egzaminu, kuris parodys, ar mūsų šalis iš viso pajėgi plėtoti tarptautinius energetikos projektus.
