Užtat skaičiai šaiposi iš Lietuvos žemės ūkio. Lietuvoje karvių tėra vos daugiau nei 316 tūkstančių, - keturiskart mažiau, nei buvo 1992-siais. Ir 150 tūkst. mažiau, nei ganėsi 2005-aisiais. Taip, dabar karvės produktyvesnės, daugiau duoda pieno. Bet jos nustekenamos gerokai greičiau, ir gyvuoja 5-6 metais trumpiau, nei galėtų.
Pienininkystės sektorius turi didžiulį užtaisą plėstis, bet jis vis dar yra prispaustas mėšlo krūvos. Ne to mėšlo, kurį palieka karvės, bet to, kurį „gamina“ sveikos logikos neturintys, gyvulininkytės ūkius smaugiantys aplinkosaugos reikalavimai.
Tik pagalvok, jie draudžia fermoms smirdėti! Draudžia, anksčiau atėjus pavasariui, iš kaupyklų į laukus išgabenti mėšlą, nei išaušta balandžio 1-oji. Draudžia be išlygų, net jei tie laukai, ant kurių išlaistomos srutos, yra už dešimčių kilometrų nuo kokio ežerėlio ar upelio. Draudžia, nors iki balandžio 1-osios cisternas tįsiantiems traktoriams yra lengviau įvažiuoti į laukus, nei tuomet, kai išeina pašalas.
Ūkių sąnaudos pučiasi, nes susikaupusį mėšlą tenka vežti, krauti palaukėje, uždengti šiaudais, apipilti durpėmis. O paskui, tinkamai dienai išaušus, dar kartą jį sukrauti ir išvežti ten, kur pridera. Užtat, neduokdie, prie tos mėšlo krūvos viduržiemį atsiras lietaus bala, o pavydus kaimynas į ją ims ir įmins koją.
Gyvulininkystė Lietuvoje tebėra nustekenta. Atgaivinti ją nebus paprasta. Dėl tų aplinkosaugos reikalavimų šiuo metu kokių 300 galvijų pieno ūkiui įkurti reikia kone tiek pat pastangų, kaip statant atominę elektrinę.
Pabandykit. Iš karto išdygs kaimynas, kuris pareikš, kad jo kaimo turizmo sodybai prasto kvapo nereikia.
Ar Lietuvoje karvės smirda labiau nei kitose valstybėse? Labiau, nei Olandijai? Juk trečdalyje olandų žemės – toje jos dalelėje, kurios teritorija prilygsta Lietuvai, pieno per metus primelžiama dešimt kartų daugiau, nei mūsų šalyje.
Karvių mėšlas lygiai taip pat dvelkia Naujojoje Zelandijoje, Olandijoje ar Austrijoje. Jis smirda ir tose Vakarų Europos valstybėse, kurios sėte nusėtos privačiais namais. Bet karvių ir žmonių bičiulystė, nors ir paženklinta mėšlo kvapu, visur tebegyvuoja.
„Mums nereikia orų prognozės. Mes ir taip žinome, kada lis“, - sako Liucernos miete gyvenantys šveicarai. Mat prieš lietų miestą nugula salsvokas mėšlo kvapas, kurį karvių augintojai prieš lietų išpila ant laukų tam, kad vanduo jį geriau įplaktų į žemę.
Gyvulių augintojai Olandijoje apskritai džiaugiasi, kad ateityje nebeliks pieno kvotų, ir ūkiai galės plėstis tiek, kiek įstengs. Nes dabar, pereikvojus kvotą, džiaugsmo maža. Už tai skiriamos baudos.
Lietuviai savo kvotos neišnaudoja. Mūsų valstybei ES nustatyta bendroji pieno kvota 2012 – 2013 metams sudarė apie 1,81 mln. tonų, 2013 – 2014 metams – apie 1,83 mln. tonų. Bet Lietuva dar nė vienais metais prie kvotos nepriartėjo daugiau, nei 95 proc., - neprimelžė jos ūkiai pieno tiek, kiek galėtų parduoti.
Murkdantis kopimo iš sunkmečio būsenoje gal praverstų pagalvoti ir apie tai, kad ne geležys, - ne traktoriai, kuriais kaimynas puikuojasi prieš kaimyną, bet karvės tešmuo šaliai duoda didžiausios investicijų grąžos.
Duoda, nes ant chemijos nustekentos žemės pilamas mėšlas yra trąša, kuri nekainuoja. Išsižadėti jos būtų beprotybė. Norvegai neriasi iš kailio, kad tik grąžintų žemei tai, ką iš jos atėmė. Todėl skatina ūkininkus mėšlą naudoti.
Kuo daugiau Lietuvoje mūktų karvių, tuo didesnė nauda būtų ir grūdų augintojams. Jie galėtų nebekvaršinti galvos, už kokią kainą – blogą ar gerą, juos parduoti, kad išmaitintų iraniečius ar kurio nors Afrikos gabalėlio gyventojus. Jie galėtų dirbti sau – parduoti grūdus gyvulininkystės ūkiams ar pašarų gamintojams. Ir čia, Lietuvoje, sukurti daugiau pridėtinės vertės.
700 tūkst. hektarų apleistos žemės – tai vieta, kurioje galėtų ganytis karvės. Bet milijonierių grūdininkų lobistai nenuleidžia rankų. Jie dirbo išsijuosę, kol pasiekė, kad visa parama, byranti iš ES lovio, būtų skirta augalininkystei. Ir jiems iki šiol sekėsi.
Šelpdama grūdininkus, Europa išsivalė žemės ūkio technikos sandėlius. Ji pašėrė trąšų bei chemikalų pardavėjus, kurie savo pelną išgabeno ten, kur yra „gimę“. Ir grūdininkams iki šiol sekėsi.
Užtat vos tik pakvimpa gyvulininkystės plėtra, vos tik atsiranda grėsmė, kad kaime ims ir išdyks gyvulių ferma, lobistai griebiasi visko, kad tik sukiršintų kaimo žmones.
Jie gali už grašius pasamdyti vieną kitą kaimo girtuoklį, kad jie sukeltų šurmulį, - kad parėkautų vietoje ir lauku, kad tos nelemtos ūkinininko karvės smirda.
Jei miestietis, kuris turi paveldėjęs ar prisipirkęs žemės, gali rinktis, kam – grūdų augintojui ar pieno ūkiui ją išnuomoti, viskas padaroma taip, kad karvių augintojui teliktų įtraukti špygos, pakištos į panosę, kvapą.
Miestietis netrunka patikėti tuo, kad sukrauta mėšlo krūva pavers jo žemę kone „kapinynu“, kuriame niekas neaugs. Juk jis nesuvokia, kad grūdų augintojas septynis kartus per metus tą išsinuomotą žemę purkš chemikalais, išsiurbs jos gyvybės syvus, be perstojo tręšdamas. Ir galop ją pames.
Ką tokioje situacijoje belieka daryti karves vis dar auginantiems žmonėms? Laukti valdžios malonės? O ką gali valdžia? Ji tiesiog gali leisti ūkiams atsipalaiduoti. Ji gali atpalaiduoti beprasmiškų, nelogiškų reikalavimų kilpą, smaugiančią pieno ūkius. Ir išleisti iš jų įtampą. Ir tegamina jie to gero pieno kuo daugiau.
