Du iš pirmo žvilgsnio skirtingi įvykiai turi vieną bendrą bruožą – kol nenutiko tragedija, vietos bendruomenės neskambino pavojaus varpais.
Šiuo požiūriu itin iškalbinga „Lietuvos ryto” aprašyta situacija Joniškio rajone, kur buvo nužudytas vienkiemyje gyvenęs tremtinys S.Daukšas.
Paaiškėjo, kad vienišius vietos banditų buvo terorizuojamas jau kelerius metus. Net keletą kartų buvo išskersti šio vyriškio auginami gyvuliai, jis pats ne sykį buvo sumuštas.
Bet kaltinti vien policiją, jog nesiėmė jokių veiksmų prieš terorizuotojus, matyt, būtų neteisinga.
Vyriškis nekart skundėsi ir jį globojančiam giminaičiui, ir kaimynams, ir kaimo seniūnei, kad jį persekioja banditai, bet vengdavo juos įvardyti, nenorėdavo, jog tai būtų pranešta policijai. O pareigūnus, nepaisydamas S.Daukšo prašymų nesikišti, sykį iškvietė tik padėti norėdamas giminaitis, kai išvydo jį žiauriai sumuštą ir apiplėštą.
Šis iškvietimas nedavė jokios naudos. Atvykę policininkai tik apsidairė ir patarė, kad seniūnija bei giminaičiai turėtų labiau rūpintis vienišu vyriškiu. Kita vertus, pati auka atsisakė rašyti policijai pareiškimą.
Tik visai neseniai, neištvėręs dar vieno užpuolimo, žmogus jau ryžosi parašyti pareiškimą policijai, bet esą iš karto ėmė baimintis, kad sulauks keršto, net bijodavo nakvoti namie, kalbėdavo, kad dabar jį tikrai užmuš. Ir, kaip paaiškėjo, neapsiriko.
Kyla klausimas, ar nebuvo įmanoma užkirsti kelio nelaimei, kai būta tiek daug pavojaus ženklų?
Formaliai žvelgiant, policijos turbūt negalima kaltinti pareigų neatlikimu. Juk vyriškis tik neseniai jai pasiskundė, neatskleidė visos tiesos, kas jį terorizuoja.
Kita vertus, sakyti, kad pati auka kalta dėl tokio baisaus savo likimo, būtų ir nežmoniška, ir neteisinga.
Žmogus akivaizdžiai buvo labai įbaugintas, užguitas ir palaužtas. Jis jau nepajėgė gintis, priešintis savivalei, pagalba galėjo ateiti tik iš šalies.
Atrodytų, pirmiausia padėti galėjo netoliese gyvenantys žmonės, vietos bendruomenė.
Aiškėja, kad aplinkiniams nebuvo paslaptis S.Daukšo problemos, bet niekas nesiėmė liudyti policijai dėl terorizuojamo asmens. Tikriausiai ir policija būtų buvusi priversta reaguoti operatyviau, jeigu vietos bendruomenė nebūtų tylėjusi.
Regis, kaimiečius irgi kaustė baimė, kaip ir Biržų žmones, kurie garsiai ėmė skųstis esantys nesaugūs tik tada, kai buvo nušautas jaunuolis.
Matyt, tai visos Lietuvos, ypač mažų miestelių bei kaimų, problema – žmonės vengia kreiptis į policiją, nes bijo nusikaltėlių keršto, negana to, nepasitiki ir pareigūnais.
Susidaro savotiškas užburtas ratas – žmonės kaltina policiją, kad ji nesudoroja banditų, bet patys net nesutinka liudyti ir teisėsaugai nesuteikia teisinio pagrindo imtis tyrimo.
Policijai dažniausiai nėra paslaptis, apie ką neviešai kalba, bet nenori oficialiai pranešti ir liudyti žmonės. Tai patvirtina ir faktas, kad įtariamieji S.Daukšo žudikai buvo sulaikyti tuoj pat pasitvirtinus pranešimui apie jo nužudymą.
Panašiai nutiko ir Biržuose po jaunuolio nužudymo ir viešų kalbų, kad mieste šeimininkauja nusikaltėlių gauja.
Netrukus buvo sulaikyti keli asmenys, įtariami verslininkų reketavimu, tiesa, jie nėra siejami su policiją neveiklumu kaltinusio ūkininko nusiskundimais.
Ar reikia laukti naujo kraujo praliejimo, kad policija vėl sukrustų ir imtųsi aktyvių veiksmų?
Pavyzdžiui, jau kuris laikas situacija kaista Švenčionių rajone – ten tvyro įtampa tarp dalies vietos gyventojų ir šiame rajone gyvenančių jaunų čigonų. O neseniai vienas ūkininkas atvirai prakalbo, kad Ariogalą kontroliuoja įžūli gauja.
Pagrįstai viliamasi, kad policija, ypač turėdama operatyvinės informacijos, užkirstų kelią nusikaltimui, net jei niekas iš anksto ir nesiskundžia. Gal reikėtų ir įstatymų pataisų, kurios leistų pareigūnams efektyviau taikyti prevencijos priemones.
Vis dėlto svarbiausia, kad žmonės bendradarbiautų su teisėsauga, bendruomenės kurtų nepakantumo atmosferą smurtauti ir nusikalsti linkusiems asmenims, kurie paprastai gerai žinomi vietos gyventojams.
Politikai mėgsta pakalbėti apie bendruomeniškumo ugdymo svarbą, bet iš tiesų nedaug kas keičiasi. Nebent ES lėšomis sutvarkomos bendruomenėms skirtos patalpos.
Tikrąją bendruomeniškumo būklę Lietuvoje atspindi tokie atsitikimai kaip Joniškio rajone ar Biržuose, rodantys, kad dauguma žmonių yra įbauginti ir žiūri tik savęs.
Be abejo, visuomenė per dieną nepasikeis. Tačiau laukti sudėjus rankas, kol gyventojai patys taps drąsesni ir aktyvesni, – irgi ne išeitis. Matyt, pirmiausia turėtų būti aktyvesnės savivaldybės, puikiai žinančios apie vietos skaudulius.
