Kol Seimo pirmininkas ir premjeras labai jau nerangiai žaidė slėpynes su Lietuvoje viešinčiu Dalai Lama, prezidentė lyg niekur nieko priėmė Jo Šventenybę. Priėmė privačiai, taip sakant, nors ir su valstybine apsauga.
Įvykis neliko nepastebėtas Vilniuje, Briuselyje ir Pekine. Okupuotojo Tibeto laisvės šaukliams mūsų šalyje, regis, nebereikės priminti, už ką balsuoti per ateinančius prezidento rinkimus.
Tuo metu Europai priminta, kad Lietuvos vadovei nesvetima moralios politikos samprata ir šiaip pademonstruotas kilnus mostas priimant šią pasaulinę įžymybę. Koks skirtumas, oficialiai ar privačiai.
Prezidentės D.Grybauskaitės ir Dalai Lamos nuotraukos – užsienio leidinių puslapiuose ir Kinijos valdininkų kompiuterių ekranuose.
Pekinas niršta, pešioja mūsų ambasadorę, o diplomatai išsijungę telefonus šnabždasi, kad šis patiekalas mums atsirūgs jau spalio mėnesį, kai bus balsuojama dėl Lietuvos paraiškos tapti nenuolatine Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare.
Bet gal tos baimės akys – per didelės, o didžiosios Kinijos įtaka pasaulyje pervertinama?
Šiaip ar taip, čia – jau ne prezidentės reikalas.
Pripažinkime, ši trumpa, bet ryški partija buvo sužaista idealiai. Tai jau tampa Lietuvos vidaus politikos klasika – didmeistrė vėl sumušė mėgėjus.
Nors politika dažnai lyginama su šachmatais, šokio elementų čia irgi sočiai. Turi žinoti, kada pritūpti ar net priklaupti, o kada – treptelėti koja.
Ne pirmą ir ne paskutinį kartą Seimo bei Vyriausybės šokėjams sutrukdė kreivai paklotos grindys. Kita vertus, jei kiti šoka tango, o tu moki tik kepurinę, nepadės ir lygiausias viešųjų ryšių parketas.
