Žemaičiai rašo laiškus JAV prezidentui, kad naikintų „Chevron“, užuot puolęs Siriją. Kur bepasisuksi, vis kažkokie liūdni juokai.
Tačiau viena puiki naujiena praslydo nepastebėta. Poeto ir okupantų parankinio Liudo Giros paminklas pagaliau nebepūpso viename smagiausių sostinės Senamiesčio skverų, išvežtas toliau nuo žmonių akių.
Tai didelis pasiekimas, žingsniuojant normalumo link. Pirmiausia, buvo be galo keista, kad Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojai pro langus nuolatos turėjo matyti paminklą žmogui, kuris buvo vienas iš vadinamojo Liaudies seimo atstovų, 1940 metais dalyvavusių įteisinant Lietuvos pavergimą.
Tik nesakykit, kad „tokie laikai buvo“; laikai gal ir buvo sudėtingi, bet paminklais tokių darbelių pažymėti nereikėtų. Ministerija turi, pagal savo pavadinimą, nešti švietimą, o kaip tu būsi švietėjas, žiūrėdamas į balvoną po langais.
Žinoma, negerai, kad turėjo įsivažiuoti trečiasis nepriklausomybės dešimtmetis, kad šis paprastas reikalas pagaliau būtų sutvarkytas (kad ir kaip žiūrėsi, meninės vertės tas paminklas turėjo ne daugiau, nei mūrinis garažas miesto pakraštyje).
Antra vertus, kai ant Žaliojo tilto vis dar styro paminklai okupantams, ir visi svečiai būtent pagal juos vertina mūsų nuolankų požiūrį į savo pačių praeitį ir į blogį praeityje („žiūrėk, kokie ten rusų kareiviai pavaizduoti; bet čia praktiškai juk ir yra Rusija“, - galvoja, o gal ir sako, daugelis).
Kaip ir Lukiškių aikštės šviestuvai, kurie atrodo, lyg ištraukti iš Maskvos metro stoties, jie formuoja miesto vaizdą ir kuria nuotaiką mums visiems. Tas vaizdas – iš praeities, iš blogos praeities, ir nuotaika tokia pati. Iš kalėjimo laikų.
Ir čia reikėtų išgirsti, suprasti, o supratus mesti į šalį tą priešininkų frazę, girdi, negalima išplėšti lapų iš istorijos. Šią banalybę girdime taip dažnai, kad kai kurie net ja pradeda tikėti. Nesąmonė. Plėšti galima ir reikia viską, kas netinka.
Mes praeities negalime pakeisti, tačiau santykį su ja nusistatome patys, nes mums duotas protas ir laisva valia. Laisvi žmonės yra taip pat laisvi pasirinkti, ką jiems mėgti, nemėgti, niekinti ar garbinti, į ką žiūrėti ir ko nematyti.
Niekas neprivalo lygiomis dalimis garbinti to, kas jam patinka, ir pačių blogiausių praeities dalių. Nėra tokios pareigos. Niekas apskritai neprivalo garbinti, rodyti, ir iškrypėliškai demonstruoti praeities skaudulių. Tam yra muziejai, uždaros erdvės, bet ne atviros erdvės, pro kurias kasdien vaikšto žmonės.
Kai gydytojai mokosi savo profesijos, jų vadovėliuose būna daugybė atvaizdų apie ligų subjaurotus kūnus, apsigimimus, traumas ir žaizdas. Tie vaizdai ir yra medicinos vadovėliuose. Jų niekas nekabina, įrėmintų, svetainėje ant sienos.
Istoriją rašo žmonės. Čia kaip filmas, net ir dokumentinis: jei vestuvėse kažkas apsivemia drabužius arba padauginęs krenta veidu į baltą mišrainę, nėra privaloma šių kadrų įtraukti į proginį video filmą, kad laimingi sutuoktiniai ilgam prisimintų gerai nusisekusią šventę. Taip, tas incidentas buvo renginio dalis. Bet mes patys sprendžiame, ar tai verta prisiminti ir rodyti kitiems, ar ne.
Apskritai, tas kalbėjimas apie draudimą draskyti istorijos lapus yra susitaikėlių ir baudžiauninkų ideologijos nuodas. Mūsų istorija, ir ką norim su ja, tą ir darom. Istoriją perrašinėjo iki mūsų, istoriją perrašinės po mūsų, ir nežinau, kodėl mes to turėtume gėdintis, lyg kažkokio silpno ar apgailėtino veiksmo.
Žmogus tuo ir skiriasi nuo daugumos gyvulių, kad sugeba keisti ne tik save patį, bet ir aplinką pagal savo poreikius ir norus.
Kaip ir mūsų prisiminimai ir praeitis, taip ir mūsų miestai yra mūsų nuosavybė, o ne kokio nors atitraukto principo arba taisyklės žaisliukas. Taisykles nustatome tik mes patys.
Jei mieste stovi paminklas, pirmų pirmiausia mes turime pagalvoti, ar mes norime, kad jis čia stovėtų.
Deja, dažniausiai galvojame ne taip. Mes dvejojame, ar mums leis pareikšti savo nuomonę tie, kas garsiausiai rėkia ir kas yra įsitikinęs, kad jie turi teisę mums leisti arba drausti turėti savo požiūrį.
Jei apskritai klausiate, ar turite teisę spręsti, kaip mums prisiminti istoriją ir ją rodyti kitiems, tai, deja, tokios teisės neturite. Tie, kas įgalūs spręsti, tokių klausimų neuždavinėja ir leidimo niekada neprašo.
Beje, baudžiauninkui labai būdinga galvoti, kad istorija apskritai sietina tik su paminklais ir kapais.
Baudžiauninkas klysta - istorija yra tai, ką mes darome kiekvieną dieną – pavyzdžiui, pertvarkytas, neregėtai išpuoselėtas, visaip apsodintas ir tikrai Europos šalies sostinės vertas Bernardinų sodas Vilniuje jau yra tikrų tikriausia mūsų istorijos dalis.
Praeis daug metų, bet žmonės prisimins tai, kaip šis didelis sostinės gabalas, apjuostas Vilnelės ir Senamiesčio bažnyčių ir vienuolynų, pasikeitė 2013 metais – kaip jie šiandien prisimena tai, kad 1970 m. buvo atidaryta autostrada Vilnius-Kaunas, pakeitusi keliones tarp dviejų Lietuvos miestų. O baisius paminklus nelabai nusipelniusiems veikėjams mes sėkmingai nurankiosime, po vieną.
Priešakyje visas gyvenimas. Ką gali žinoti, gal ateis diena, kai dings arba bus sutvarkytos tokios baidyklės, kaip „Žalgirio“ stadionas sostinėje arba žvejų kooperatyvo supeliję mūrai Nidos prieplaukoje.
