Būta ir įdomių, net šypseną kėlusių sutapimų bei daugiau simbolių, nei priklauso. Štai Kunduną vežiojo automobilis „Maserati“ – jo ženklas primena paties Guru Rimpočės Padmasambhavos khatvangą. Net ir mineralinio vandens, kurį Dalai Lama gurkšnojo bendraudamas su Lietuvos žmonėmis, logotipe švytėjo Neptūno trišakis, labai panašus į minėtą Tibeto budizme svarbų atributą.
Regis, visi ženklai, net orai žemai lenkėsi prieš Dalai Lamą XIV ir jo palydą iš Dharamsalos. Jau Jo Šventenybės vizito išvakarėse dalelė Vilniaus virto mažuoju Tibetu. Užupis priminė Azijos kalnų kaimelius, kur vienuoliai draugiškai sveikinasi su prasilenkiančiais retais užklydėliais iš Vakarų pasaulio.
Apšildytoje meno galerijoje „Galera“ tibetiečiai iš pietų Indijos Sera Je vienuolyno kelias dienas pylė Tibeto globėjo Čenrezigo (Avalokitešvaros) mandalą. Vėliau jos spalvotą smėlį, gaudint pučiamiesiems ritualiniams instrumentams, nusinešė Vilnia.
Tibeto kultūros dienos tekėjo sklandžiai ir šviesiai organizatorių savanorių – aktyvių Tibeto rėmėjų, orientalistų, budistų – dėka. Dalai Lamos XIV viešnagė buvo daugiau nei šventė, kai kam galėjo tapti svarbiu gyvenimo posūkiu.
Tibeto kultūros dienų proga buvo surengti religinių čam šokių vakarai, atidaryta Algirdo Kumžos fotografijų paroda, thankų iš privačių kolekcijų ekspozicija. Kolega ir rašytojas Raimondas Dikčius šiame portale publikavo straipsnius apie Kinijos ir Tibeto santykių istoriją, Dalai Lamos instituciją ir atgimėlių sistemą.
Tačiau iš tikrųjų Lietuva tuo metu gyveno keliose tikrovėse. Kai plačiau mąstantys ir matantys toliau savo nosies šešėlio domėjosi Tibeto temomis, dalis tautos pranešimams apie Dalai Lamos vizitą ir Tibeto kultūros renginius liko visiškai abejinga.
Ją kur kas labiau jaudino naujienos apie pakaruoklius, kaimų nusikaltėlius, kavinėse kritusius narkomanus. Nukapotų galvų ištroškusi anoniminė minia ir toliau rodė pavydėtiną aktyvumą skaitydama ir komentuodama tik šiurpiems trileriams prilygstančias žinias. O pavargę nuo kuriamos siaubo atmosferos mėgavosi naktiniais internetiniais psichiatrų kliedesiais.
Suprantama, tautiečiams, kuriems terūpi kruvinos provincijos istorijos, socialinės pašalpos ir šildymo kainos, ant Tibeto padėties nuoširdžiai nusispjauti. Naivi bažnytkaimių liaudis nė nežino, kur tas Tibetas yra ir kur Dalai Lama dabar gyvena, tuo labiau, kokios problemos jo tautą kankina. Vargu ar išvis žino jo vardą.
Deja, didžiosios daugumos valdžiažmogių mąstymas irgi tokio paties lygio. Jie taip ir neprabudo per Dalai Lamos viešnagę, o kai kurie net nespėjo iki šio neeilinio įvykio išblaivėti. Bet, jei atvirai, tai ir ne visi pasiekė klaikų moralinį ir politinį dugną.
Iki paskutinės akimirkos jokio konkretaus atsakymo dėl galimo susitikimo su Dalai Lama nedavusi prezidentė Dalia Grybauskaitė vis dėlto išdrįso su Jo Šventenybe susitikti. Čia esmė – ne prezidentės nuotaikos ar viešųjų ryšių manevrai, o kad Dalai Lamai šalies vadovės gestas yra tikrai svarbus.
Galiausiai ir ne visas Seimas nusisuko nuo Jo Šventenybės. Kelios dešimtys seimūnų, tarp jų – Tarpparlamentinių ryšių su Tibetu grupės aktyvistai, taip pat keli europarlamentarai garbiai priėmė Nobelio taikos premijos laureatą.
Arčiau nušvitimo buvo ir Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, Jo Šventenybę pakvietęs papietauti savo namuose ir garbiam svečiui įteikęs itin stilingą suvenyrą – vietoj khatos padovanjo lininį šalį. Be to, meras ištarė žodžius, kurie netrukus atsidūrė angliškuose tibetiečių diasporos šaltiniuose: „Turime moralinę skolą Dalai Lamai.“
Žinoma, visi aukštų valstybės veikėjų susitikimai su Dalai Lama buvo neformalūs. Tai reiškia, kad Lietuva neišsižada vienos Kinijos principo. Tačiau gintaro šalelė vis tiek suerzino Kinijos Liaudies Respubliką ir ši iškvietė ant savo raudono raudono kilimo pasiaiškinti Lietuvos ambasadorius. Jei pastarieji būtų supratingi, tokio iškvietimo metu galėtų priminti, jog Tibeto gamta ir unikali kultūra yra viso pasaulio, ne tik Kinijos vidaus reikalas.
Tegul Leninuko bei Mao Zedongo idėjoms ištikimi ir padlaižiavimo srityje ribų nejaučiantys paraudėliai iš Seimo nustoja iš baimės šlapintis į kelnes. Lietuvos rinka pernelyg niekinga Kinijai. O mums iš tikrųjų jokio skirtumo, iš kurios šalies importuoti turginį šlamštą – jei ne iš Kinijos, tai galima ir iš Vietnamo, Bangladešo ar Uzbekistano.
O džiugiausias faktas, kad Lietuva vis dėlto savo drąsos likučiais pasidalijo su Kundunu, jam skyrusi oficialią vadovybės apsaugą. Šalies valdžia visa galva aplenkė bailius brolius latvius, svarbiausia – tokiu būdu sugebėjo išreikšti itin didelę pagarbą Indijoje tremtyje gyvenančiam Tibeto dvasiniam vadovui.
Katalikų galvos laikėsi atokiai ir santūriai – tai jau didelis pasiekimas. Juk kai kada geriau patylėti, nei būtinai ką nors pasakyti. O kunigas Ričardas Doveika ir kelios krikščionių vienuolės net nepabūgo atvykti į Dalai Lamos paskaitą Rotušėje ir jo oriai klausėsi. Vadinasi, ne visi vienatinio Dievo tarnai tokie tamsuoliai kaip Viduramžių prietarų ir marazmų apie Šėtoną apsėsti garsiausi Marijos žemės katalikų egzorcistai.
Todėl yra vilties, kad Bažnyčia išgirdo dažnai Dalai Lamos kartojamą pastabą, jog budizmas – ne tik religija, bet ir mokslas, ir filosofija. Pasiklydusių avelių bandas ganantys dvasininkai turėtų ir ilgainiui prisijaukinti paprastą, ne sykį Nobelio taikos premijos laureato išsakytą tiesą, jog savo tradicijos laikytis reikia, tačiau prie jos aklai prisirišti negalima. Kai prisirišama prie vieno tikėjimo, nebematoma kitų religijų, konfesijų ir vertybių, tuomet kyla tikėjimo inspiruoti konfliktai ir karai. Užtat svarbu, kad liktume atviri kitų tradicijų mokymams.
Tai, beje, ypač aktualu ne tik Aukščiausiojo, bet ir švietimo sistemos tarnams, kurie gali įdėti pastangų, kad į viduriniojo ugdymo programas būtų įtraukta platesnė pažintis su kitomis religijomis.
Matyt, išprusimo svarbą pagaliau supratę kolegos žurnalistai, šį kartą per spaudos konferenciją Jo Šventenybei neuždavinėjo kvailų klausimų apie cepelinus ar pasaulio pabaigą. Tarp kitko, Dalai Lama žurnalistams priminė apie švietėjišką žiniasklaidos funkciją Tibeto klausimu.
Tačiau Tibeto problemos viešinimas įgis prasmę tuomet, kai įtakingos institucijos bei asmenys Dalai Lamos vizitą suvoks ne kaip malonų kelių dienų nuotykį, o kaip įkvėpimą konkretiems veiksmams.
