Maždaug nuo praėjusių metų prezidentė G.Grybauskaitė pradėjo aktyviai kištis į energetikos ūkio sektorių ir ypač susidomėjo biokuro rinka, kogeneracinių elektrinių plėtra, atliekų perdirbimo ūkiu.
Kartais gali susidaryti įspūdis, kad šalies vadovė sykiu vadovauja ir Energetikos ministerijai.
Pastaruoju metu prezidentė labai aiškiai parodė norinti, kad energetikos sektoriuje įsitvirtintų bendrovė „Fortum Heat”.
Net nereikia klausti, iš kur ji. Žinoma, iš Skandinavijos, kurios verslininkams, skirtingai nei lietuviams, prezidentė stengiasi sudaryti kone šiltnamio sąlygas.
Šalies vadovės negąsdina tai, kad „Fortum Heat” yra labai susijusi su Rusijos energetika.
Tai viena daugiausia šioje šalyje investavusių Suomijos bendrovių.
Nusprendusi, kas turi dominuoti Lietuvos energetikoje, prezidentė ne kartą leido suprasti norinti, kad Vilniaus šilumos ūkį valdanti Prancūzijos įmonė „Dalkia” kuo greičiau dingtų iš Lietuvos.
Prancūzai dar muistosi ir niekaip nesupranta, kodėl prezidentės meilė skandinavams tokia akla.
Aiškų signalą D.Grybauskaitė pasiuntė per „Fortum Heat” kogeneracinės elektrinės atidarymą Klaipėdoje.
Ji tiesiog trykšte tryško šiltais žodžiais Suomijos energetikos milžinei, kaip ir baldų parduotuvę atidariusiam skandinavų koncernui „Ikea”.
Vilniuje tokią elektrinę, kurioje energija gaunama ir iš deginamų šiukšlių ar biokuro, patys lietuviai jau seniai būtų pastatę.
Apie tai kalbama jau toli gražu ne vienus metus, braižyti įvairiausi planai ir projektai, bet politinės intrigos neleido nė vieno įgyvendinti.
Užtat „Lietuvos energija” stulbinamu greičiu spėjo pasirašyti ketinimų protokolą su „Fortum Heat” dėl kogeneracinės elektrinės statybos Vilniuje.
Tačiau jo turinys – po devyniais užraktais.
Akivaizdu, kad žodžiais kovojanti su monopolininkais Prezidentūra tyliai atveria vartus naujam Lietuvos energetikos monopolizavimui.
Nuolat į Prezidentūros pusę besidairantis pertvarkytos „Lietuvos energijos” (buvusios akcinės bendrovės Visagino AE) vadovas Dalius Misiūnas atvirai pasakė, kas bus didžiausio šalyje sostinės elektros ir šilumos ūkio šeimininkas.
Atrodo, nereikės net jokio konkurso, nes kam tada pasirašinėti ketinimų protokolą su konkrečia bendrove?
Aišku viena: bus visomis išgalėmis stengiamasi iš Vilniaus savivaldybės sutarties su sostinės šilumos ūkį nuomojančia bendrove „Dalkia” išbraukti Vilniaus 3-iąją termofikacinę elektrinę (TE-3) ir perduoti ją savivaldybės įmonei kaip turtinį įnašą.
Tolesnis scenarijus dar truputį miglotas ir paslėptas po specifinių energetinių sąvokų žaidimo skraiste.
Vartotojui, aišku, tas pat, kokia elektra tekės laidais – „prancūziška” ar „suomiška”.
Visai neįdomu, kas kūrens šildymui skirtą vandenį kaitinančius katilus. Svarbiausia – kokybė ir kaina.
Bet kodėl tada taip įnirtingai puolami verslininkai, siekiantys kuo plačiau įdiegti biokuro gamybą ir Lietuvą ištraukti iš rusiškų dujų vamzdyno?
Įrodymų, kad „Fortum Heat” atėjimas į Lietuvą padidins energetinę mūsų šalies nepriklausomybę, nėra.
Kita vertus, prezidentė nuolat pabrėžia, kad atpiginti šilumą įmanoma tik tuo atveju, jeigu energetikos rinkoje veiks konkurencijos principai.
Tiktai nelabai atrodo, kad jos laiminami bendrovės „Lietuvos energija” susitarimai su „Fortum Heat” padidintų sąžiningą konkurenciją.
Greičiau atvirkščiai – kažkodėl siekiama vis didesnės centralizacijos, o pagrindinius energetikos ūkio svertus bandoma sutelkti vieno rinkos žaidėjo rankose.
