Ne taip seniai suskaičiavau, kad bulvių mūsų šeima suvalgo tris kartus mažiau, negu svogūnų, perpus - negu morkų ir maždaug tiek pat, kaip ir bananų. Jeigu nusiperkam maišą, tai suželia, suvysta ar pažaliuoja, bet taip ir nesugundo užkišti skrandį tarkuotų bulvių blynais, plokštainiu ar didžkukuliais, kurie, anot Andriaus Užkalnio, „galėtų būti nesveiko maisto simbolis ir herbas, su visa grietine ir spirgais“.
Jeigu stambėjant ūkiams ir keičiantis lietuvių maitinimosi įpročiams išnyks bulviakasio papročiai su takininkų šėrimu ir prigirdymu, nebus kam jų pasigesti, nes visa bulvių auginimo mažuose sklypeliuose prie namų tradicija paremta namų ūkyje nieko nekainuojančiu moterų darbu.
Kelios kartos kaimo gražuolių virto susiraukšlėjusiomis kuprotomis senutėmis per dešimtmečius, praleistus susilenkus bulvių lauke jas sodinant, ravint, kapliuojant, renkant kolorado vabalus ir kasant. Ir nors bulbašais maskoliai vadina mūsų kaimynus baltarusius, šita vergišku darbu kaimo moterų, vadinamų paniekinamu slavišku žodžiu boba, pagrįsta bulvių kultūra būdinga visam rytiniam Vidurio Europos pakraščiui.
Ji negali egzistuoti ten, kur moters laikas, o drauge ir jos asmenybė turi vertę. Bet kolchoziniame kaime arba kolektyvinių sodų bendrijoje boba buvo tik pusiau žmogus, po valdiško darbo dar privalantis lenkti nugarą vien jos rankomis įdirbamame keliolikos ar kelių arų sklypelyje. Bus bulvių - ne badas. Net jeigu valdiška alga bus pragerta, o į prasmirdusią „Rajkooperacijos“ parduotuvę neatveš duonos.
„Daugiau bulbių nesodzysiu...“- kiekvieną rudenį, trindama nuvargusias kojas kažkokiu spirite mirkytų vaistažolių mišiniu, atsidusdavo mano močiutė Ona. Bet pavasarį, išgirdusi vyturį virš Dvaro daržo melioruotų laukų, vėl eidavo pas arklį laikantį kaimyną tartis, kiek butelių valstybinės teks statyti už suarimą.
Tos bulvės tapdavo aukso vertės, kai reikėdavo sočiai pavaišinti visus talkininkus, mokėti pinigais ir alkoholiu už mėžimą, sodinimą, akėjimą, apvagojimą, kasimą. Mano atmintyje ji taip ir išliko su kapliu rankoje, kietai suveržta ant galvos švarutėle skepeta ir sena kojine „Singer“ mašina pačios pasisiūta iš seno palto liemene. Tokia smulkutė, mano sapnuose apie vaikystę vos įžiūrima tarp savo vištukių ir šalnos pakąstų jurginų galvų.
Todėl ir šį rudenį, kai grįždamas namo iš Veisiejų gimtajame Sigito Gedos Paterių kaime pamačiau bulvienoje suriestą nepažįstamos senutės nugarą, nesusilaikiau ir sustojau šalikelėje, kad galėčiau ją nufotografuoti. Kaip kelių kartų kaimo moterų simbolį.
Nuo tokios dalios iš kaimo bėgo neatsigręždama mano tėvų karta. Bulvių ravėjimo per birželio kaitrą ir bulviakasio po švininiu rugsėjo dangumi prisiminimai taip tvirtai įsirašė į pirmosios kartos nuo kaplio atmintį, kad ir dabar gyvenimo kaime jie neįsivaizduoja be šitos vergovės. Gal todėl ir nedrįsta, išėję į pensiją, pasirinkti Vakaruose įprasto sprendimo iškeisti brangų butą sostinėje į namelį jaukiame bažnytkaimyje arba kaime.
Poilsinės miestiečių sodybos tuo ir skiriasi nuo kaimiečių kiemų, kad jose nerasite bulvių lauko. Jei ir turi pasisodinę kokį darželį, tai ten lengviau rasite kokių egzotiškų prieskoninių daržovių, bet bulvė nebent netyčia iš numestos lupenos išdygsta.
Prieš šešetą metų išsikraustęs iš buto mieste į mažą kaimelį tarp pelkių iki šiol nesu pripažįstamas vietiniu, nes pasodinau pušis ir pjaunu žoliapjove veją ten, kur turėtų būti bulvių laukas, o žmonos gamtinės žemdirbystės eksperimentai keliose kvadratinėse pėdose nė iš tolo neprimena paprotinėje teisėje įtvirtintos prievolės šiltąją metų pusę paaukoti daržo dievams.
Stambūs specializuoti ūkiai, dirbantys žemę nauja šiuolaikine technika, prasmingai pasinaudojantys Europos Sąjungos parama, neišvengiamai nustums į praeitį archajišką kaplinę bulvininkystę. Jei drauge su ja iš tautinio meniu išnyks keli sunkiausiai virškinami tarkuotų bulvių patiekalai, mudu su A.Užkalniu tik paplosime. O ir jums bus tik sveikiau, net jei kartais jų ir pasiilgsite.
