Koks simbolinis mostas – skrynia po ilgų klajonių grįžo į savo namus. Valdovų rūmus, kuriuos okupantų pabūklai kadaise apgriovė, o vilniečiai vėliau ištampė po plytą. Tiesa, sugrįžo tik trumpam. Vienus džiugina, kitiems primena senus skaudulius.
Kitaip nei daugelio kitų vertybių šios skrynios iš mūsų nepagrobė – juvelyrinis šedevras į Rytus iškeliavo kaip nuotakos kraitis, o vėliau atsidūrė Ermitaže. Todėl galima ramiai vežti ir rodyti: grožėkitės, lietuviai. Ir prisiminkite didingą bendrą mūsų valstybių istoriją.
Juk tokia gražia proga niekas nepuls akių draskyti dėl kitų istorinių vertybių, pavogtų iš mūsų muziejų ir iki šiol slepiamų Rusijoje. Lietuviai – dėkingi ir mandagūs, todėl per iškilmes Valdovų rūmuose žemai lenkėsi ir nuolankiai dėkojo. Tai regėdamas Rusijos ambasadorius plačiai šypsojosi, tarsi ne blizgančią skrynią, o saulę iš Rytų būtų parvežęs.
Kai pasienyje Rusijos muitininkai atvirai tyčiojasi iš Lietuvos vežėjų pagal nepaskelbto ekonominio karo planą, galime pasiguosti: bent jau muziejininkai gražiai sutaria. Tik jei jau viskas klostosi taip gražiai, gal sukaupus narsą mielų draugų reikia paklausti apie kelis senus reikalus?
Pavyzdžiui: kada grąžinsite pagrobtą Lietuvos metriką ir Vilniaus universiteto rektoriaus skeptrą? Arba – ką planuojate daryti su 10 tūkstančių vertybių, kurias nugvelbėte iš Vilniaus senienų muziejaus ir išvežėte į Rumiancevo muziejų Maskvoje? Kur nukišote vertybes, išplėštas iš Vilniaus viešosios bibliotekos?
Visi kaimynai, dideli ir maži, turi senų sąskaitų, ypač – jeigu teko aiškintis santykius su ginklu rankose. Be to, nugalėtojų neteisia, o šie sau leidžia šį bei tą įsimesti į karo vežimą, grįžtantį į kareivines. Būtent taip ir buvo tais laikais, kai reikalus Vilniuje tvarkė toks Michailas Muravjovas, dar vadintas Koriku. Iki 1865 metų iš mūsų mylimo miesto Rytų kryptimi traukė vilkstinės su meno vertybėmis ir dokumentais. Daugelis jų – iki šiol Rusijoje.
Tūkstančiai paveikslų, papuošalų, monetų, ginklų, vertingų dokumentų nugarmėjo į carinės Rusijos saugyklas, o kartais ir tiesiog į daržines, kuriose pelijo dešimtmečius. Daugelį išblaškė revoliucijų skersvėjai, kai ką pavyko atgauti. Tarkime, Maskva po ilgų derybų kilniaširdiškai 1926 metais leido lietuviams atsiimti 45 varpus. Keli eksponatai grįžo sovietų okupacijos metais. Dar vieną atgavo ir Lietuvai perdavė lenkai: marmurinę Jadvygos ir Jogailos skulptūrą, kuri keletą amžių dūlėjo Ermitaže.
Visa kita – ten pat, kur buvo, nepasiekiama ir negrąžinama. Panašiai kaip tie bėgliai, prisiglaudę Rusijoje – nuo OMON žudikų iki susimovusių bankininkų.
Viešint Edinburge verta apsilankyti virš šio gražaus miesto dunksančioje pilyje. Ten saugoma istorinė vertybė, kurią škotai atkovojo iš gerokai didesnio ir galingesnio kaimyno – Anglijos. Tai – pilkas pagalvės formos luitas, kurį abi tautos vadina Likimo akmeniu. Nuo neatmenamų laikų ant jo per karūnavimą sėdėdavo škotų valdovai, bet 1296 akmenį į Londoną išsivežė anglai. Nuo to laiko visi angų monarchai buvo karūnuoti per apeigas ant šio akmens.
Škotai aimanavo, spjaudėsi ir niršo, kad atsirado keli jaunuoliai, pasiryžę nuo kalbų pereiti prie darbų. 1950 metais keturi studentai pavogė Likimo akmenį iš Vestminsterio abatijos ir parvežė į Škotiją. Policija ilgai vaikėsi jaunuolius ir ieškojo luito. Jis sugrįžo į Londoną, tačiau lūžio taškas buvo pasiektas. Kylant vis didesniam škotų pasipiktinimui, Londonas nusprendė, kad Likimo akmuo turi būti sugrąžintas škotams, o šie sutiko paskolinti jį britų monarchų karūnacijoms.
Įkvepianti istorija. Tačiau mes – ne kalniečiai škotai ir patys iki šiol tiksliai nesugebame suskaičiuoti, kas iš mūsų pavogta ir ką norime susigrąžinti. Viskas aišku tik dėl tų kelių vertybių, kurias mums atsisako grąžinti.
Tiesa, būtų neteisinga visą kaltę nurašyti nešvariai kaimyno sąžinei. Panašu, kad ir pati Lietuva nežino: nori ji susigrąžinti visa tai, ar nelabai? Antai iki 2009 metų net nebuvo apibrėžti Vilniaus ir Maskvos tarpvalstybiniai teisiniai susitarimai dėl mūsų šalies kultūros vertybių restitucijos. Tik palyginti neseniai tarp specifinių Lietuvos diplomatijos uždavinių buvo įrašytas tikslas – dvišalių ir daugiašalių sutarčių pagrindu susigrąžinti neteisėtai išgabentas Lietuvos kultūros ir istorijos vertybes.
Trūksta pinigų tyrimams ir ieškojimams, ryšiai su Rusijos muziejais – tik fragmentiški, iki šiol nesutvarkyti kultūros vertybių apsaugos įstatymai, kurių nuostatos nesikirstų su tarptautine paveldo teise. O kol to nėra, belieka vežioti parodas iš Maskvos ir gėrėtis paskolintomis LDK valdovų grožybėmis. Gal mandagiems lietuviams to visai pakanka?
