Dabartinė valdžia ilgai svarstė, kaip įgyvendinti Konstitucinio teismo (KT) sprendimą, kuriame sakoma, kad dešinieji turėjo mažinti atlyginimus visiems biudžetininkams vienodai, o ne daugiau uždirbantiems – daugiau, mažiau uždirbantiems – mažiau.
Kaip ir kada atkurti kitus dešiniųjų apkarpymus taip, kad nereikėtų ant valstybės sprando užkrauti dar didesnės skolos, o valstybės biudžetas ne tik atlaikytų, bet ir būtų parengtas įvesti eurą?
Jau senokai buvo aišku, kad čia nepraleis progos sužaisti savo žaidimo antroji pagal svarbą valdančioji jėga „darbiečiai”.
Darbo partijos (leiboristų) pirmininkas V.Gapšys dar vasarą supliekė socialdemokratų užmojus taip pat aršiai kaip ir opozicija. Jis apkaltino finansų ministrą R.Šadžių ir visą jo atstovaujamą partiją „užmiršus socialdemokratų vertybes ir rinkimų pažadus socialiai jautriausiems žmonėms”.
Taip V.Gapšys įvertino Vyriausybės ketinimus atkurti sumažintus atlyginimus visiems valstybės tarnautojams nuo kitų metų, o apkarpytas pensijas pradėti grąžinti tik nuo 2015-ųjų. Anot Seimo vicepirmininko, jo vadovaujama partija žūtbūt sieks, kad ir algos, ir pensijos būtų grąžintos visiems vienu metu ir vienodai.
Girdint, jog tai kartoja ir dešinioji opozicija, akivaizdu, kad ji pirmiausia stengiasi nusiplauti dėmę, kurią ant jos ankstesnės politikos užtėškė KT sprendimai.
Konservatoriai lošia tą pačią nepralošiamą partiją, kurią lošė ir anksčiau palaikydami tuometę socialdemokratų mažumos Vyriausybę – spausdami kuo labiau padidinti įvairias socialines išmokas, dėl kurių po to patys raudojo per sunkmetį ir žėrė kaltinimus kairiesiems.
Savąją partiją lošia ir dešiniųjų sprendimus laiminusi, bet Vyriausybę dabar pasirūpinti pensininkais spaudžianti prezidentė D.Grybauskaitė.
Nesunku įžvelgti, kad ir „darbiečių” rūpinimasis pensininkais ar socialiniu teisingumu apskritai – pirmiausia jų politinių išskaičiavimų išraiška. Šiai partijai, prarandančiai rėmėjus, gyvybiškai svarbu būti kuo aiškiau matomai valdžios scenoje.
Siekdami išlaikyti rinkėjus jie griebiasi visko, kas tik įmanoma – net naujos ekvilibristikos su partijos pavadinimu.
Tariamomis jungtuvėmis su leiboristais pakeitę pavadinimą, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės juodosios buhalterijos byloje kaip juridinis asmuo, „darbiečiai” greitai susigrąžins senąjį vardą.
Vėl tiesiog Darbo partija pradės vadintis prisijungusi nykštukinę Krikščionių partiją. Tačiau ir vėl bus „naujas” juridinis asmuo.
Grumtynės dėl socialinio teisingumo ir rinkėjų ypač paaštrėjo, kai Seimas ėmė svarstyti Vyriausybės siūlymus, kaip atkurti kai kurių valstybės tarnautojų algas.
KT sprendimas turi būti įgyvendintas nuo spalio 1 d. Finansų ministerija ir Vyriausybė siūlo, kad nuo šios datos algos didėtų maždaug 60 tūkst. teisėjų, teisėsaugos pareigūnų, viceministrų, Seimo narių padėjėjų. Tam šių metų biudžete reikės rasti 34 mln. litų.
Opozicija iš karto pasišiaušė – esą valdantieji rūpinasi tik daugiausia uždirbančiais valdininkais, teisėjais ir patys savimi, bet gaili pinigų kitų biudžetininkų algoms ar pensijoms.
Socialdemokratų partneriai elgėsi ramiau, bet kai kurie „darbiečiai” irgi ragino kuo greičiau surasti lėšų ir mažiausiai uždirbantiems biudžetininkams.
Galiausiai „darbiečiai” parėmė siūlymus, bet didelė dalis „tvarkiečių” apskritai nebalsavo.
O „tvarkiečių” lyderis R.Paksas išrėžė, kad jei valdžia „turi bent kiek sveiko proto”, ji pirmiausia turi pasirūpinti mažiau uždirbančiais biudžetininkais ir imti grąžinti pensijas.
Kad valdančiųjų stovykloje nėra sutarimo, rodo ir tai, jog „darbiečiai” parėmė opoziciją, o „tvarkiečiai” nesipriešino balsuojant dėl dviejų Seimo nutarimų, kuriuos pateikė konservatoriai.
Vienu jų Vyriausybei siūloma nuo kitų metų pradžios padidinti vidutinę pensiją mažiausiai 15 litų, kitu – nuo spalio 31 d. padidinti atlyginimus visiems biudžetininkams. Šiems nutarimams Seimas pritarė.
Nors socialdemokratų frakcija vieningai rėmė Vyriausybę, įspūdis, kad ji tai darė tvirtai, – apgaulingas.
Kai kurie kairieji vis garsiau burnoja prieš vadovybę, kad nesuformuluojama aiškios pozicijos dėl pensijų grąžinimo ir apskritai dėl socialinės bei finansų politikos. Tai esą į naudą ir dešiniesiems, ir taškus renkantiems koalicijos partneriams.
Bruzdesys garsėja ir partijos viršūnėse. Dalis įtakingų socialdemokratų, pliekdami konservatorius dėl paliktų finansinių vilkduobių, čia pat spaudžia Vyriausybę, kad pagaliau būtų imtasi įvesti progresinius mokesčius.
Tad jei Vyriausybės siūlymai dėl KT sprendimo įgyvendinimo ir bus patvirtinti Seime, sunku tikėtis, kad toliau bus sklandžiai tvarkomasi su dešiniųjų palikimu ir nesibaigusiomis sunkmečio problemomis.
Tai lems ne tik vis dar subliūškusi valstybės kišenė, bet ir politikų rietenos bei išskaičiavimai.
